Diena Atatürko miškų ūkių komplekse.

Stotis yra įspūdinga ir prasideda nuo jos išvaizdos. „Başkentray“ B1 linijos traukiniai, važiuodami maršrutu Sincan–Kayaş, sustoja ant salos tipo platformoje Gazi stotyje. Akmeninis pastatas, esantis priešingoje pusėje, už pagrindinės platformos, yra Gazi stotis, atidaryta 1926 m. vasario 1 d. Tai pirmoji stotis po Ankaroos pagrindinės stoties, einanti link Eskişehirio; traukinys iš pagrindinės stoties čia atvyksta per kelias minutes. Jos architektas buvo Ahmet Burhanettin Tamcı; pastatas laikomas vienu iš svarbiausių pirmosios nacionalinės architektūros srovės pavyzdžių. Pažvelkite į fasadą: ašmeninės arkos, 16-ojo amžiaus motyvais dekoruotos plytelės, išgraviruotos medinės karnizai. Kaip teigiama „Turkijos turizmo enciklopedijoje“, tradiciniai osmanų plytelių motyvai yra sujungti su nauju, Vakarų įtakų turinčiu stiliumi; šiame pastate galima perskaityti to laikmečio architektūros kalbą. Plytelės buvo atvežtos iš Kütahya.

Stotis buvo pastatyta atvykstantiems į dvarą ir ilgą laiką buvo naudojama kaip reprezentaciniai vartai. Atatürkas čia sustodavo grįždamas iš savo kelionių po šalį; pirmasis oficialus Turkijos svečias, Afganistano karalius Amanullah Khan, taip pat čia buvo pasveikinamas. 1972 m. stotis vėl atsidarė, kai buvo įrengta elektrinė priemiestinio traukinio linija; 2000-ųjų pradžioje pastatas buvo išnuomotas restoranui. Stotis buvo uždaryta 2016 m. liepos 11 d., kai buvo statoma „Başkentray“ linija, o vėl atsidarė 2018 m. balandžio 12 d.

Istorinis pastatas nėra skirtas keleivių naudojimui; į jį negalima įeiti, jį galima apžiūrėti iš platformos ir Silahtar gatvės. Užteks dvidešimt minučių. Iš čia einant Čiftlik gatve, į pietus, antroji stotis yra už kelių šimtų metrų. Grįžtant, taip pat reikės įlipti į traukinį toje pačioje stotyje; naujausią „Başkentray“ tvarkaraštį galite rasti TCDD Transporto svetainėje.

Šaltiniai: Vikipedija; „Kent ve Demiryolu“; „Türkiye Turizm Ansiklopedisi“.

Kelios šimtai metrų į pietus nuo stotelės, Čiftlik gatvėje, stovi ūkinio komplekso pramoninis centras. 1934 metais įkurta gamykla 1937 metais buvo išplėsta pagal Ernesto Arnoldo Egli projektus, įrengiant papildomus pastatus, restoraną, tarnautojų ir darbuotojų būstus bei vonias. Egli, gimęs Vienoje, buvo vienas iš svarbiausių architektų, dalyvavusių Ankaro formavime nuo 1927 iki 1938 metų; tarp jo darbų yra Muzikos mokyklos, Politikos fakulteto ir Turkijos aviacijos asociacijos pastatai. Jis taip pat suprojektavo ūkinio komplekso Marmara rūmus, 1934 metais atidarytą Dešimtmetį mokyklą ir būstus.

Šioje stotelėje svarbiausias pastatas yra vonios. Pagal Leyla Alpagut straipsnio teigimu, vietoj to, kad kopijuotų tuometinių Europos gamyklų dušo patalpas, Egli išsaugojo tradicinę vonių struktūrą su šalta, šiltu ir karštu skyriais, o ją pastatė naudojant betoną ir kupolus. Tai yra nedidelis, bet aiškus ankstyvosios Respublikos pastangų pavyzdys, siekiant suderinti modernias medžiagas su vietine architektūra. 1939 metais gamykla buvo perduota „Tekel“ įmonei; restoranas ir būstai buvo nugriauti 2014 metais, o gamyklos pastatas, vonios ir registruotas grūdų silosas išliko. Architektų asociacija 2013 metais kreipėsi į komisiją dėl komplekso išsaugojimo.

Šiandien kompleksas yra išnuomotas AOÇ įmonei, o vonios yra uždarytos lankytojams; neįeikite į vidų, stebėkite pastatus iš gatvės. Trisdešimt minučių pakanka; iš gatvės galite pastebėti vonių kupolus ir silosą. Tai yra mažai žinoma fotografavimo vieta. Iš čia einkite į pietus, link Atatürko namų.

Šaltiniai: DergiPark, Leyla Alpagut; Arkitera; Vikipedija, Ernst Egli; Sanattan Yansımalar, Savaş Sönmez.

Ūkio populiariausias pastatas yra Atatūrkio gimtosios sūkurinės namo, esančio Solium, tikslus kopijas. Ankara prekybos rūmų iniciatyva, jis buvo pastatytas minint jo gimimo šimtmetį ir atidarytas lankytojams 1981 m. lapkričio 10 d.; statybą atliko Čarmıklı broliai. Namas yra Alparslano Türkešiaus gatvėje. Jis pastatytas trimis aukštais, kaip ir originalus namas Soliume; pirmame aukšte yra akmeninė laiptinė, sandėlis ir tarnų kambarys, antrame – salonas, virtuvė, svetainė ir svečių kambarys, trečiajame – salonas, Atatūrkio kambarys ir muziejus.

Atatūrkio kambarys yra nedidelė patalpa, kurios matmenys 3,86 x 2,82 metrai; jame yra 90 centimetrų aukščio bronzinis Atatūrkio biustas, pastatytas ant medinės plokštelės, imituojančios marmurą, taip pat kėdės, Solium pagamintas židinys, dujų lempa ir nėrinių užuolaidos, kurios sukuria to laikmečio namų atmosferą. Muziejaus patalpoje keturiose vitrinose eksponuojami oficialūs drabužiai, kepurės, paltai, laikrodis, sagės, lazdos ir puodeliai – asmeniniai daiktai. Kambariai yra nedideli; apsvarstykite galimybę palaukti, jei lankytojų yra daug, o darbo dienomis rytais būna ramiau.

Įėjimas yra nemokamas; oficialioje ūkių svetainėje nurodytos lankymo dienos, todėl prieš vykdami būtinai patikrinkite. Tiems, kurie negali nuvykti į Solium, šis kopijas yra lengviausias būdas suprasti namo dydį ir kambarių išplanavimą; apžiūrėję visus tris aukštus, galėsite pamatyti, kaip atrodė tipinis 19-ojo amžiaus pabaigos namas Soliume. Keturiasdešimt penkios minutės yra pakankamai. Išėję, eikite į rytus Silahtar gatve iki Valstybės kapinių; Karadenio baseinas yra šioje teritorijoje.

Šaltinis: AOÇ oficiali svetainė, Atatūrkio namai; Vikipedija, Atatūrkio miškų ūkis.

Ūkis buvo įkurtas 1925 metais, išdžiovinus pelkius, ir buvo iškasus du didelius baseinus, skirtus surinkti perteklinį vandenį: vienas – Marmaro jūros, kitas – Juodosios jūros formos. Pagal šaltinius, baseinai, baigti statyti 1931 metais, buvo naudojami laukų laistymui, o taip pat ir kaip poilsio vietos sostinėje, kurioje nėra jūros, žmonės plaukdavo ir vykdavo buriavimo varžybos. SALT archyvo duomenimis, 1930-aisiais baseinuose buvo galima plaukti ir keliauti valtimis. Marmaro jūros formos baseino šalia stovėjo Egli 1920-ųjų pabaigoje Atatürko užsakymu suprojektuotas Marmaro rūmų pastatas. Rūmai buvo nugriauti 2016 metais; jie nebeliko maršrutuose, nes buvo Beštepės pusėje.

Juodosios jūros formos baseinas yra Valstybės kapinių teritorijoje. Kapinės, atidarytos 1988 m. rugpjūčio 30 d., apima 536 000 kvadratinių metrų plotą, iš kurių 356 000 kvadratinių metrų – žaliosios zonos. Baseinas buvo atnaujintas, kai buvo įrengiamos kapinės, ir šiandien jis yra poilsio baseinas. Joje negalima maudytis. Teritorija priklauso Nacionalinės gynybos ministerijai ir yra atvira lankytojams. Čia yra nedidelis muziejus, kuriame eksponuojami prezidentų ir Nepriklausomybės karo vadų daiktai bei dokumentai. Apžvalgos zonoje yra aštuonkampis pastatas, apsaugantis lankytojus nuo oro sąlygų, ir memorialinis sienas, kuriame įrašyti palaidotų žmonių vardai. Informaciją apie lankymo sąlygas ir darbo valandas rasite ministerijos interneto svetainėje.

Tai rami vieta; nekalbėkite garsiai ir neorganizuokite piknikų prie baseino. 45 minutės pakaks, kad apžiūrėtumėte baseiną ir muziejų. Išėję, pereikite į ūkio centrą, į parką ir parduotuvę, esančią šalia vadovybės pastato, esančio Yeni Çiftlik Caddesi gatvėje; esate tame pačiame rajone.

Šaltiniai: Vikipedija, Valstybės kapinės; Haber Ankara; SALT tyrimai; Kultūros inventorius, Marmaro rūmai.

Ūkio centras yra Emniyet rajone, prie Naujosios Ūkio gatvės esančio vadovavimo pastato aplinkoje. Čia įsikūręs Gazi miškų ūkio parkas užima 6 hektarų plotą; ūkio administracija jį atnaujino 2011 metais. Parke yra sėdėjimo zonų, vaikų žaidimo aikštelių, baseino ir rožių sodas, kuriame auga 500 rožių. Ataturko laiškui, kuriame jis pageidavo, kad ūkis teiktų žmonėms galimybes ilsėtis, šis parkas yra geriausias pavyzdys, o pietų pertraukai – puiki vieta.

Šalia parko yra gamyklos parduotuvė. Šiuo metu ūkis veikia kaip valstybinė įmonė, priklausanti Žemės ūkio ir miškų ministerijai. Pieno fabrike gaminami pasterizuotas pienas, kietasis ir minkštasis sūris, jogurtas, ayranas, kefiras, sviestas ir ledai. Antroje gamykloje gaminami vaisių sulčių ir medaus produktai. Ministro kabineto žurnalo duomenimis, abiejose gamyklose pagaminama 87 produktai, o sūrinė ir ledų skyriai buvo atnaujinti 2021 metais. Geriausias būdas suprasti, kodėl buvo įkurtas šis ūkis, yra įsigyti pieno, sūrio ir ledų parduotuvėje ir pavalgyti parke. Žurnalo duomenimis, ūkis siekia gaminti natūralius produktus, o nuo 2021 metų produkcija eksportuojama į Vokietiją, Belgiją ir Nyderlandus.

Skirti valandą. Vasaros dienomis čia yra daug šešėlio, tačiau vis tiek rekomenduojama turėti su savimi vandenį. Želdinys anksčiau užimdavo 4500 hektarų plotą, o šiandien – beveik 23000 hektarų; tai matyti aplinkinių kelių kraštuose. Maršrutas čia baigiasi; grįžkite pėsčiomis į Gazi stotelę ir įlipkite į traukinį Başkentray. Prieš išvykdami patikrinkite paskutiniojo traukinio išvykimo laiką. Tiems, kurie turi laiko, rekomenduojama apsilankyti Muziejuje ir parodų salėje, esančioje ant Ankara bulvaro.

Šaltiniai: AOÇ oficialus puslapis, Gazi miškų ūkio parkas ir pieno fabrikas; „Türk Tarım“ žurnalas; AOÇ oficialus puslapis, istorija.