Bornovoje: nuo rezidencijos iki muziejaus, nuo Levanto gatvės iki universiteto kampo.

Pradėkite nuo Rotaya Bornova metro stoties, pasukite į šiaurę ir eikite Mustafa Kemal gatve. Šiame kelyje iškart pasimatysite keletą vilų su aukštais sodais; didžiausia iš jų yra Paterson vila, kurios už tvoros slepiasi daugiau nei 25 tūkstančių kvadratinių metrų sodas. Vilos statybą 1859 metais pradėjo iš Škotijos, iš Leith miesto, atvykęs verslininkas Johnas Patersonas; jo šeima užsiėmė grūdų prekyba, žemės ūkio produkcijų eksportu ir chromo gavyba. Kambariai buvo apstatyti iš Anglijos atgabentais židiniais ir baldais, o namuose dirbo apie šešiasdešimt tarnautojų. Pastate buvo 38 kambariai, didžioji dalis medžiagų buvo atgabenta iš Europos ir Anglijos, o fasadas septynis kartus buvo keistas savininkų. Tuo metu sodas buvo 133 hektarų ploto; jame buvo lenktyniniai žirgai, ūkinių gyvūnų auginimo plotai, šiltnamiai ir žemės ūkio plotai. Šiandien vilos teritorija yra 25 400 kvadratinių metrų, tai yra mažiau nei penktadalis senosios teritorijos. Šie skaičiai padeda suprasti, kokią mažą dalį viso turto matote einant palei tvorą. Vila jau seniai atnaujinama, todėl stebėkite ją iš išorės. Žvelgiant iš vartų, iš karto matysis trijų aukštų bokštas ir pagrindinis pastatas; atnaujinimo darbai, pradėti 2016 metų pabaigoje, pirmiausia buvo skirti bokšto atnaujinimui ir jo viduje esančiam vonios kambariui, o pagrindinio pastato rekonstrukcija buvo atidėta. Pirmuoju etapu buvo pašalintos vėliau prie pastato prijungtos, originaliai nebuvusios dalys. Sode, atliekant archeologinius kasinimus, buvo rasti trys prikabinami pastatai, du dekoratyviniai baseinai su fontanais ir cisternos; jie taip pat buvo įtraukti į projektą. Kadangi atnaujinimo darbai buvo kelis kartus atidėti, prieš einant į vidų, pasidomėkite, ar tai įmanoma; net jei durys uždarytos, fasadas ir sodo tvora suteiks jums įspūdį. Apmąstykite šio pastato istoriją einant gatve. Vila iki 1960 metų buvo naudojama kaip gyvenamasis namas, vėlesniais metais ji kelis kartus keitė savininkus, tapdama biurais, gyvenamaisiais būstais ir gamykla; šie pokyčiai atsispindi fasado išvaizdoje. 1963 metais šeima emigravo į Angliją, o vila maždaug penkerius metus buvo naudojama kaip biurai NATO darbuotojams. 1973 metais dalis pastato buvo nugriauta, o jo vietoje buvo įrengta kilimų gamykla. Dauguma kitų sodybų sienų, kurias matote kelyje, taip pat priklauso tos pačios epochos rezidencijoms. Būtent taip, gatvės lygmenyje, galima pajusti Bornovos, kuriai būdinga Levanto kultūra, atmosferą. Šaltiniai: „Vikipedija“, Patersono rezidencija; „BirGün“, Patersono rezidencijos restauracija.

Jauniejių gatvėje esantys lūkurizuoti akmeniniai vartai jus pasitinka. Abiejose pusėse esančios akmeninės suolelės yra tradicinės sėdimosios vietos, vadinamos "pesulaki", ir yra viena iš seniausių Bornvos rezidencijų dalių, orientuota į sodą. Pavasarį vartų viršų apgaubia violetinės vynuogės. Jei anksti ryte apsilankysite, galėsite grožėtis tiek gėlėmis, tiek tuščiu sodu. Manoma, kad Mattheys rezidenciją pastatė 1780 metais, tačiau kai kurie šaltiniai nurodo 1860 metus, nes rezidencija 19 amžiaus viduryje patyrė didelius pokyčius. Ilgą laiką ji buvo vadinama Wood-Paterson namais. Šį pastatą, kurį Johnas Maltas pavertė vasaros rezidencija, 1840 metais paveldėjo jo dukra Eugenie Wood. Eugenie dukra Hortense Wood buvo dailininkė, poetė ir kompozitorė. Ji lankėsi pas Franzą Lisztą, kad gautų pianino pamokas, ir 1922 metų rugsėjo 16 dieną priėmė Mustafą Kemalą Pašą. Tą dieną tarp svečių buvo Fevzi, Ismet ir Asim pašai, taip pat Halide Edip. Pasakojama, kad vizito metu Hortense pusbrolis Fernand de Cramer su ja žaidė šachmatais. Taip pat teigiama, kad Franzas Lisztas grojo pianinu Kairo salėje esančiu instrumentu. Tony Mattheys, kurio vardu yra pavadinta rezidencija, yra vėlesnių savininkų Renee Steinbüchel ir Sonia Whittall tėvas. 2018 metais pastatą įsigijo jų vaikai ir pradėti jo restauravimo darbai. Dėl sodą supančios akmeninės sienos ir lūkurizuotų vartų, ši rezidencija yra viena iš nedaugelio, išlikusių Bornvos rezidencijų, pasiekusių 21 amžių. Pirkite bilietą ir pirmiausia apžiūrėkite sodą. Į Bornvos rezidencijas įėjimas vyksta per specialius vartus, vadinamus "prestižiniais". Sodas buvo toks pat svarbus kaip ir pats namas, o jo simboliai yra cypresų medžiai. Sode įrengta mini golfo aikštelė, skirta atminant 1970 metais uždarytą Bornvos golfo klubą. Kiekvienoje aikštelėje yra keramikos menininkės Verda Sipahi sukurtas Bornvos rezidencijos maketas ir simbolis, atspindi tą rezidenciją. Čia taip pat yra Paterson rezidencijos maketas, kurį matėte iš išorės, todėl pirmąjį punktą galėsite apžiūrėti iš vidaus. Mattheys rezidencijos simbolis yra, žinoma, lūkurizuoti vartai. Vidaus patalpose yra 16–19 amžių Anatolijos kilimų kolekcija, pavadinta "Arkas". Šie kilimai, aust Išėję, pasukite į dešinę į Gençlik gatvę ir nueikite apie kelis šimtus metrų. Kai pasieksite Anglikonų bažnyčios pusę, būsite atvykę į La Fontaine rūmų kompleksą. Šaltiniai: Vikipedija, Mattheys rūmai; Visit İzmir, Arkas Sanat Bornova.

La Fontaine vila su aplinkinėmis vilomis – priešais esančia anglikonų bažnyčia ir šalia esančia Murat vila, kurią 1880 metais pastatė anglų šeima Edwards. Šis trijulė buvo Bornovoje gyvenusių levantinų bendruomenės centras. Šiek tiek toliau, šiandieninėje Ege universiteto rektoriaus rezidencijoje, taip pat gyveno tos pačios šeimos. Pagal įrašus, pirmasis La Fontaine vilos savininkas buvo James La Fontaine, kuris buvo Charlton Whittall, 1836 metais įsigijusio "Didžiojo namo", anūkų. Pagal Ege universiteto archyvus, La Fontaine šeima buvo angliškos kilmės, tačiau su Šveicarijos šaknimis, ir vila iki XX amžiaus pradžios priklausė šiai šeimai. Priešais esanti anglikonų bažnyčia vadinasi "Šv. Marijos Magdelenos". "Didysis namas" buvo pastatytas XVIII amžiaus pradžioje kaip olandų vienuolei skirtas vienuolynas; 1948 metais jis buvo perduotas valstybei ir šiandien, su naujais pastatais, esančiais šalia, tarnauja kaip rektoriaus rezidencija. Jo statybos data ir architektas nežinomi; šis neaiškumas pats savaime pasako daug apie vilą, nes, kaip ir daugelis vilų Bornovoje, tai yra namas, kuris buvo plečiamas ir didinamas. Pirmiausia pažvelkite į fasadą iš priešingos gatvės pusės. Pastatas susideda iš rūsių ir dviejų aukštų, kurių aukštai yra aiškiai atskirti, o antrajame aukšte yra balkonas, orientuotas į pagrindinę gatvę. Pagrindinis įėjimas paryškintas arkiniu vartais, o fasadas yra paprastas; palyginus su šalia esančia Murat vila, galite pastebėti skirtingus to paties rajono architektūros stilius. Fotografuokite balkono apdailą šviesos atspindžiais po pietų; ryte fasadas yra šešėlyje. Vilos istorija yra trumpa, tačiau atspindi XX amžiaus Bornovo istoriją. Po James La Fontaine mirties, namas atiteko jo žmonai Clarai ir vaikams. 1941 metais, Claros pusseserė Ruby Gladys Whittall, įsigijo namą iš šeimos. 1963 metais, Ege universitetas įsigijo jį, siekdamas patalpas. Iki 1975 metų, universiteto statybos skyrius buvo įsikūręs čia; vėliau, atitinkamai, jame veikė Aklųjų mokykla, žandarų ir artilerijos daliniai, taip pat Sveikatos instituto padalinys. 1996 metais, vėl buvo perduotas universitetui, kurioje laiką veikė Socialinių mokslų institutas ir Pedagogikos fakulteto dekanatas. Nuo 2010 metų, kai buvo atliktas restauracijos darbai, vila tarnauja kaip Ege universiteto Atkūrimo ir tyrimų centras bei muziej Kuyulu Ev, anksčiau priklausęs Whittall žemei, kadaise buvo britų bendruomenės klubo pastatas Bornovoje, o šiandien tai yra moterų studijų tyrimų centras. Norėdami pereiti į kitą vietą, įeikite į universiteto kampo vartus ir sekite kelius į pietvakarių kryptimi; Sirkehane pastato fasadas, pastatytas iš akmens ir plytų, po apie dešimt minučių pasirodys vidurinėje žalioje zonoje. Šaltiniai: Vikipedija, La Fontaine rūmai; Visit İzmir, La Fontaine rūmai; Ege universiteto rūmai.

"Sirkehane" pavadinimą pastatas gavo nuo 1960-ųjų; Žemės ūkio fakulteto Maisto ir Fermentacijos technologijų katedra pastato gale gamindavo actą ir marinatus, o priekinėje dalyje buvo bendrabutis. Pastatas buvo pastatytas XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje. Nepaisant visų bandymų, informacijos apie jo pirmus savininkus nepavyko rasti. 1943 metais pastatas buvo perduotas valstybei, o 1990 metais – Ege universiteto, mainais už kitą pastatą. Iki 1990-ųjų pastatas buvo naudojamas kaip gyvenamasis. Pagal universiteto archyvuose esančią informaciją, renovacijos projektas turėjo būti pradėtas 2007 metais. Didžioji pastato dalis buvo apgriuvusi, tačiau jis buvo atnaujintas. 2010 m. birželio 22 d. baigtos renovacijos darbai, o tuo pačiu metais lapkritį, gavus Kultūros ministerijos pritarimą, pastatas buvo paskelbtas privačiu muziejumi. Atnaujintas pastatas pirmą kartą buvo atidarytas kaip Ege universiteto Balkanų ir Anadolijos kostiumų muziejus, o dabartinis pavadinimas – Etnografijos muziejus – buvo suteiktas po šio pritarimo. Pavadinime esantis „kostiumų“ akcentas vis dar atspindi kolekcijos pagrindą; iš 2499 eksponatų 2100 yra kostiumų. Akmeninė ir plytų fasada bei sodas, palyginti su Levanto vilų dekoratyvinėmis fasadomis, yra raminantys; jis atrodo kaip ūkis universiteto centre. Prieš išvykdami, patikrinkite aktualią informaciją apie lankymo dienas, valandas ir sąlygas universiteto muziejaus tinklalapyje. Muziejuje eksponuojami 2100 tradicinių kostiumų iš Balkanų šalių ir Turkijos, 110 liaudiškų muzikos instrumentų, bei papuošalų, aksesuarų, ginklų, skrynių ir spintelių – iš viso 2499 eksponatai. Ekskursiją rekomenduojama pradėti nuo kostiumų skyriaus; stebint kostiumų, suskirstytų pagal regionus, skirtumus, galima neformaliai susipažinti su migracijos keliais iš Balkanų į Egeją. Antroje vietoje – muzikos instrumentų ekspozicija; 110 instrumentų, nuo styginių iki perkusinių, yra liaudiškų šokių ir muzikos tyrimų medžiaga, ir muziejus buvo įkurtas būtent šiam tikslui. Trečia dalis – vestuvių ekspozicija, kurioje dauguma lankytojų praleidžia daugiausiai laiko. Tradiciniame Izmiro namo interjere atkuriami XIX amžiaus vestuvių papročiai; atskirų kampelių skirta naktinei vakarienei, sužadėtuvių parodai, vestuvių vakarienės ruošimui ir išdaigoms. Vienas iš universiteto atrestauruotų pastatų – mansarda, kurią 1880 metais pastatė prancūzų Pandespanianų šeima. Šiandien ji teikia kavinės ir restorano paslaugas studentams ir darbuotojams. Jei norite pasimėgauti pietų pertrauka, pasiklauskite apie ją universiteto darbuotojams. Muziejaus pastatas vis dar dažniau žinomas pavadinimu „Sirkehane“, todėl, jei klausinėsite apie kelią universiteto teritorijoje, šis pavadinimas gali padėti. Norėdami pasiekti paskutinę stotelę, išėję iš universiteto vakarinio įėjimo, eikite Bornova stoties link. Tai užtruks apie dvidešimt minučių; jei pavargstate, galite pasinaudoti autobusais, kurie išvyksta iš rektoriaus kabineto stotelėje. Šaltiniai: Ege universiteto etnografijos muziejus; Visit İzmir, Sirkehane; Ege universiteto mansardos.

Šis maršrutas skirtas ne tik apžiūrai, bet ir atsipūsti. "Aşık Veysel" rekreacinė zona – tai 231 tūkstančių kvadratinių metrų parkas, kurio statybos prasidėjo 2008 metais, o 2010 metų rugsėjo 25 dieną jį atidarė Izmiro miesto savivaldybė. Nuo to laiko tai yra didžiausia Bornovos žalioji zona. Parkas pavadintas pagal liaudies poetą Aşık Veysel. Jo tikrasis vardas buvo Veysel Şatıroğlu, jis gimė 1894 metais Sivrialan kaime, kuris priklauso Šarkışla rajonui, Sivas mieste. Būdamas septynmetis, jis susirgo kiaulių tymais ir apkurto. Tėvas jam davė bouką, kad jis neužimtų savo, ir iš pradžių jis grodavo kitų poetų dainas. 1930 metais, Sivas mieste, jis tapo žinomas per poezijos vakarą, kurį organizavo Ahmet Kutsi Tecer, ir vėliau dirbo muzikos mokytoju kaimo institutuose. Jo žinomiausi kūriniai yra "Uzun İnce Bir Yoldayım", "Dostlar Beni Hatırlasın" ir "Kara Toprak". 2023 metais, sukant jam 80-ąsias mirties metines, Turkijoje buvo paskelbti "Aşık Veysel" metai.

Po aukštų kopėčių, vedančių prie vilų, čia staiga atsiveria vaizdas. Įėję į parko pagrindinį įėjimą, iš pradžių eikite pėsčiųjų taku į dešinę, ir po kurio laiko pasieksite 1500 kvadratinių metrų dirbtinį ežerą. Ežero pakrantėje esančios amfiteatrinių laiptų eilės yra geriausia vieta atsipalaiduoti. Po pietų saulės šviesa atspindi vandenyje, todėl čia puikiai galima fotografuoti ežerą.

Praėję ežerą, eikite parko pietų link. Čia yra 12 tūkstančių kvadratinių metrų ledo sporto arena ir pusiau olimpinių matmenų baseinas. Baseinas buvo atidengtas 2021 metais, po statybos, kuri prasidėjo 2019 metais. Tai yra didžiausias naujas pastatas parke. Abu objektai yra uždari, todėl apie jų darbo valandas ir sąlygas galite sužinoti savivaldybės interneto svetainėje. Šalia yra sporto aikštynai: trys krepšinio aikštelės, du teniso kortai ir mini futbolo aikštelė. Jei atsivežėte kamuolį, gali tekti palaukti eilėje.

Parko įvairiose vietose yra trys vaikų žaidimo aikštelės. Jei atvykstate su vaikais, pasirinkite tą, kuri yra arčiausiai ežero.

Parko šiaurėje yra didžiausias Izmiro atviro tipo teatras. 5000 sėdimų vietų amfiteatras Automobilių vairuotojams parke yra automobilių stovėjimo aikštelė, tačiau, nes maršrutas eina metro linija, jos greičiausiai nereikės. Saulėlydyje grįžkite prie amfiteatro laiptų – ten galėsite padaryti paskutines dienos nuotraukas, nusitaisydami į tvenkinį ir už jo esančius medžius. Grįžti galite iš parko pietų vartų, einant iki Bornova metro stotelės; iš ten kelionė M1 linija tęsis tiesiai į Konaką ir Üçyolą. Šaltiniai: Vikipedija, Aşık Veysel rekreacinė zona; Vikipedija, Aşık Veysel; Karar, atviro amfiteatro atnaujinimas.