
Iki Bitlio akmens ežero.
Prisijunk, kad galėtum pažymėti ir įvertinti
Bitlis yra vienas iš nedaugelio miestų, kuriuos galima aprašyti pagal jo akmenį. Regiono kultūros ir turizmo departamentas rašo, kad vietinėse mečetėse naudojamas raudonasis akmuo, o madrasų statybos medžiaga yra garsusis Bitlis akmuo. Ši turistinė trasa seka šio akmens pėdsakus nuo miesto centro iki Ahlat miesto, esančio prie Van ežero, ir leidžia apžiūrėti regiono vulkaninį reljefą. Pirmoji stotelė – Bitlis pilis, pastatyta ant uolos, netoli miesto centro. Pilies vidus nėra atviras lankytojams; čia galima grožėtis vaizdais iš išorės, apžiūrėti uolą ir vartus. Šaltiniuose teigiama, kad pilį pastatė Aleksandro Didžiojo komandantas Badlis, ir ši informacija išliko tokia, kokia yra šaltiniuose. Antroji stotelė – Bitlis Ulu mečetė, esanti miesto centre. Šis pastatas, su savo stačiakampiu planu, skylių išdėstymu ir minaretu, primenančiu bokštą, puikiai iliustruoja akmens naudojimą architektūroje. Kadangi statybos data skirtinguose šaltiniuose pateikiama nevienodai, tekste naudojama atsargi kalba, o lankytojams primenama elgtis pagarbiai. Trečia stotelė yra už miesto ribų, prie Van ežero vakarinėje pusėje, prie Nemrut kraterio ežero. Čia nėra naujo pastato, bet yra puikus vaizdas į akmenį ir regiono vulkaninį kilmę. Tatvano rajoninio administracijos puslapyje rašoma, kad kalnas susideda iš andezito ir bazalto. Ši informacija sujungia akmens temą su geologiniu kontekstu; šaltiniai tiesiogiai nepriskiria raudonojo akmens šiam kalnui, ir trasa to nepateikia kaip teiginį. Paskutinė stotelė yra Ahlat mieste, prie Aleksandro Pašos mečetės. Šis pastatas, esantis prie Osmanų laikų pakrantės pilies, pastatytas ant šlaito, su savo ruduoju Ahlat andezito akmeniu, paprastais fasadais ir vienkuole kvadratine forma, užbaigia šią teminę kelionę. Taigi, diena baigiasi palyginimu nuo raudonojo akmens iki rudojo andezito. Maršrutas yra logiškas: pirmiausia lankomi du objektai miesto centre, tada automobiliu vykstate link ežero ir kalno, o galiausiai – prie Van ežero kranto. Dėl atstumų ir kelionės trukmės šaltiniuose nėra patikimos informacijos, todėl ji neįtraukta. Prieš kelionę sužinokite apie kelių ir oro sąlygas iš atitinkamų institucijų. Laimo laikas kiekvienoje stotelėje yra pagrįstas, o ne tikslus. Lankydamiesi mečetėse, atsižvelkite į maldos laiką, būkite ramūs ir dėvėkite tinkamą Šaltiniai:
- Kultūros portalas, Bitlio pilis, https://www.kulturportali.gov.tr/turkiye/bitlis/gezilecekyer/bitlis-kalesi
- Bitlio provincijos kultūros ir turizmo valdyba, Pilys, https://bitlis.ktb.gov.tr/TR-56225/kaleler.html
- Kultūros portalas, Ulu Cami inventorius, https://www.kulturportali.gov.tr/turkiye/bitlis/kulturenvanteri/ulu-cam246283
- Bitlio provincijos kultūros ir turizmo valdyba, Mečetės ir mauzoliejai, https://bitlis.ktb.gov.tr/TR-56226/camii-ve-kumbetler.html
- Kultūros portalas, Iškender Paša mečetė, https://www.kulturportali.gov.tr/turkiye/bitlis/gezilecekyer/skender-pasa-camii--ahlat
- Tatvano rajoninė valdyba, Nemruto krateris, https://www.tatvan.gov.tr/nemrut-krateri
- Bitlio provincijos kultūros ir turizmo valdyba, Madresės, https://bitlis.ktb.gov.tr/TR-56227/medreseler.html
Maršruto stotelės

Bitlio pilis.
Pradėkite nuo uolos, iškilusios virš miesto aikštės. Fortas yra tiesiai ant aikštės šlaito, ir iš čia geriausiai galima suprasti, kurioje vietoje buvo įkurtas miestas. Pasak Kultūros portalo, statinys pastatytas ant uolos, kur susitinka dvi upės, tekėjančios iš Bitlio. Pirmiausia pabandykite atsitraukti ir apžiūrėti visą uolą, nes statinį nuo uolos atskirti neįmanoma. Šaltiniuose teigiama, kad fortą pastatė Badlis, vienas iš Aleksandro Didžiojo vadų, dar 312 m. pr. Kr. Teigiama, kad miesto pavadinimas taip pat kilo iš šio vardo. Ši įkūrimo istorija išlieka tokia, kokia ji yra aprašyta šaltiniuose, o statinio šiuolaikinė išvaizda yra viena iš vėlesnių restauracijų rezultatas. Svarbus įspėjimas: pagal provincijos kultūros ir turizmo departamento informacija, į fortą įeiti ir apžiūrėti jo vidaus nėra įmanoma. Todėl ši stotelė yra ne vidinių erdvių apžiūra, o apžiūra iš išorės ir nuo aukštosios vietos. Tame pačiame puslapyje rašoma, kad ant kalno yra nuostabi, panoraminiu vaizdu pasižyminti vieta. Priartėdami prie kalno, laikykitės vietinių ženklų ir pareigūnų nurodymų. Uola apibūdinama kaip įtvirtinta vieta, besitęsianti iš rytų į vakarus. Pagal šaltiniuose pateiktus duomenis, jos perimetras yra 2800 metrų, aukštis – 56 metrai, o plotis – 7 metrai. Tai yra šaltiniuose pateikiami duomenys, o jūs galite patys įvertinti. Pažvelkite į sienų angas, nes teigiama, kad aplink fortą yra 670 angų. Rašoma, kad po kiekvienos atviros angos yra po vieną uždarą angą. Kadangi kalnas jau yra stačiu, aplink jį nėra gynybinių griovių. Šaltiniuose minimi stebėjimo bokštai bei požemiai, kuriuose buvo laikoma provizija ir amunicija, tačiau, vietoj to, kad juos ieškotumėte, stebėkite uolos paviršių ir liniją, kur siena susilieja su uola. Pagal šaltinius, ant fortą buvo įrengtas karalius rūmų kompleksas, trys šimtai namų, karavanserajus, mečetė su minaretu, taip pat trys aukštai geležinėmis vartais uždengta aikštė ir prekybos centras. Šiandien išlikęs tik pats fortas, o jo išvaizda išliko dėl periodinių restauracijų. Taip pat žinoma, kad ant Dideban kalno yra bokštas. Iš šio bokšto likę tik griuvėsiai, ir manoma, kad anksčiau jis buvo naudojamas kaip stebėjimo punktas, rodantis keli

Bitlio didžioji mečetė.
Po Kalėdų persikelkite į miesto centrą, į Gazibey rajoną, kur yra Ulu mečetė. Ši stotelė skirta architektūros apžiūrai, tai puiki proga pamatyti, kaip raudonasis akmuo naudojamas statant pastatus. Pagal Kultūros portalo inventoriaus duomenimis, mečetė yra stačiakampio plano. Inventoriuje nurodoma, kad ją 1150 metais pastatė Ebul Muzaffer Mohammed pagal įrašą ant jos. Tačiau Bitlis kultūros ir turizmo valdyba teigia, kad statybos data nežinoma, o pagal tą patį įrašą, ji buvo atnaujinta 1150 metais. Todėl rekomenduojama datuoti mečetę atsargiai, nurodant tik XII amžių, o ne konkrečią datą. Valdyboje taip pat rašoma, kad Bitlis mečetėse raudonasis akmuo buvo naudojamas kaip statybinė medžiaga. Prieš apžiūrint vidų, pasižvalgykite išorėje, atkreipkite dėmesį į akmens spalvą ir sąsijų išdėstymą. Išorėje labiausiai akį draugija kupolinė konstrukcija, esanti į Mekos kryptimi, ir minaretas, kylantis iš mečetės kaip atskira bokštas. Pažvelkite į minaretą iš kiemo ir stebėkite jį iš viršaus į apačią. Jis stovi ant aukšto, kvadratinio pagrindo, o kampai yra apkarpyti, pereinant į aštuonkampę dalį. Šios dalys yra dekoruotos susuktos virvės formos ornamentais. Cilindrinis korpusas, esantis virš mažo pagrindo, yra padalintas į dvi dalis, kurių profiliai yra išdėstyti tolygiai. Galerija išsiplečia šešiais apskritimais, o du viršutiniai sluoksniai yra dekoruoti zigzaginėmis linijomis. Minaretas užbaigiamas mažu kupolu. Minareto statybos data skirtingai nurodoma šaltiniuose; valdyboje teigiama, kad ji pastatyta 1492 metais, o inventoriuje rašoma, kad ant pagrindo esančių arkų viršuje esančiame įraše nurodyta data yra 1062 metais pagal hidžros kalendorių. Valdyboje taip pat pažymima, kad dėl restauracijos minaretas prarado savo originalią išvaizdą ir tapo paprastesnis. Į mečetę įeinate per duris, esančias šiaurėje. Laikykitės lankytojų elgesio normų: būkite ramūs, vilkite tinkamą aprangą, išsivilkite batus ir ne trukdykite maldininkams. Pagal valdybos informacija, mečetė yra atvira lankytojams ne tik maldos metu. Viduje patalpa yra padalinta į tris atskiras zonas, einančias lygiagrečiai į Mekos kryptimi. Kiekvieną zoną sudaro penkios dalys, atskirtos ašiniu stiliumi. Patalpa, orientuota
Nemruto kraterinis ežeras.
~1 val. 30 min čiaŠi stotelė jungia maršrutą su geologiniu kontekstu. Nemrut yra ugnikalnio kalnas, esantis Bitlis provincijoje, Van ežero vakaruose. Tatvano valdybos puslapyje kalnas aprašomas kaip stratovulkana, priklausantis sluoksniuotų ugnikalnių grupei. Kalno viršūnėje esančiame krateryje yra Nemrut ežeras. Todėl šios stotelės pavadinimas reiškia ne pastatą, o ežerą ir jo aplinką. Prieš išvykdami, sužinokite apie priėjimą, sezoną ir saugumą iš atitinkamų institucijų, tokių kaip provincijos valdyba ir valdybos. Šis tekstas neduoda konkretaus maršruto, nes šaltiniuose nėra patikimo atstumo ir laiko duomenų. Pagal valdybos puslapį, kraterio aplinkoje iškilę įvairūs kalnai. Aukščiausias iš jų yra Sivritepe, kurio aukštis 2935 metrai. Rytinis Nemrut kalnas yra 2625 metrų aukštyje, pietinis Tursuktepe – 2828 metrai, o vakarinis Nemrut kalno šlaitas – 2801 metras. Pasiekę kraterio pakrantę, stebėkite šiuos kalnus, kurie sudaro žiedą. Tame pačiame puslapyje rašoma, kad kalno viršutinė dalis dėl stiprių išsiveržimų prarado savo ašmenį ir išsiplėtė, susidarant kraterį. Rašoma, kad ugnikalnis dažniausiai susideda iš andezito ir bazalto. Šioje vietoje galime grįžti prie geologinio aspekto. Kultūros portale rašoma, kad Ahlat miesto Iskender Paša mečetės fasaduose naudojamas rudas andezitas. Šaltiniai šią uolieną nepriskiria Nemrut kalnui, ir mes taip pat nepareiškiame tokio teiginio. Mes tik pateikiame informaciją apie regiono vulkaninį charakterį, kuri gali būti jums naudinga. Tame pačiame puslapyje rašoma, kad jaunesni bazalto nuosėdai teka į pietus, seigdami Bitlis slėnį. Tai reiškia, kad slėnis, kurį matote ryte, yra dalis šio kalno istorijos. Sakoma, kad aplinkos augalija yra gana skurdi, todėl kraštovaizdis yra paprastas ir atviras. Valdybos puslapyje teigiama, kad Nemrut yra tarp Van ežero, Muš lygumos, Nazik ežero ir Bitlis slėnio. Pabandykite įsivaizduoti šį vaizdą, kai oras yra geras. Gali būti naudinga pasirūpinti vėjine striuke ir pakankamai vandens, nes oras gali greitai keistis. Praleiskite šiek tiek laiko prie kraterio ežero pakrantėje, stebėdami vandens spalvą ir aplinkinių šlaitų tekstūrą. Fotografuojant, pla

Iskender Paša mečetė.
Maršruto paskutinis taškas – Ahlat mieste esanti Iskender Paša mečetė. Čia mes pakeisime savo požiūrį, nuo statybinių medžiagų prie architektūros. Pagal Kultūros portalą, mečetė yra įsikūrusi ant šlaito, prie senovinės Pakrančių pilies, pastatytos Osmanų imperijos laikais. Bitlis regiono kultūros ir turizmo departamento puslapyje rašoma, kad Pakrančių pilis datuojama Urartų laikotarpiu, o 1556 metais ją atstatė sultonas Suleimas Didysis. Šiuo metu pilies teritorijoje galima rasti pastato likučius. Oficialus adresas yra Kale 4 gatvė, Iki Kubbe rajone. Artėdami prie mečetės, atkreipkite dėmesį į reljefą, nes pastatas nėra pastatytas ant lygaus paviršiaus. Portale teigiama, kad tai yra pirmoji Osmanų imperijos laikų mečetė Ahlat mieste. Statybos data skirtinguose šaltiniuose skiriasi. Pagal portalą, statybos metai yra 1564-1565, o departamento duomenimis – 992 metais pagal musulmonų kalendorių, t. y. 1584 metais. Todėl, aprašant, geriausia paminėti XVI amžių. Manoma, kad pastatą pastatė Van regiono valdytojas Iskender Paša, kuris, kaip rašoma, vaidino svarbų vaidmenį regiono plėtroboje. Departamento duomenimis, tikėtina, kad pastatą pastatė pats Mimar Sinanas, tačiau šis teiginys nėra visiškai patikimas. Mečetė yra kompleksas, kuriame taip pat yra vonios kambarys. Pažvelkite į fasadus ir įvertinkite spalvą, nes fasadai pagaminti iš paprastų, rudų Ahlat andezito akmenų. Palyginkite šią medžiagą su rytais naudojamais akmenimis. Visi langai fasaduose turi smailių arkų. Stebėkite langus ir pajuskite fasado ritmą. Haram (moteriškosios dalies) planas yra kvadratinis. Viešojoje erdvėje yra viena kupolą, kurią remia keturkampiai elementai. Kupolas išorėje yra ant aštuonkampio pagrindo. Pažvelkite išorėje į kupolą ir pagrindą, kad suprastumėte šį perėjimą. Vidaus erdvėje, langai yra įtaisyti smailių arkų nišose ir turi stačiakampes angas. Portale teigiama, kad šis pastatas yra pirmasis Osmanų imperijos laikų pastatas regione ir svarbus pavyzdys klasikinio, vieno kupolo plano taikymo kaimo vietovėse. Šiandien mečetė yra atvira lankytojams. Prašome laikytis lankytojų elgesio taisyklių, nelaikykite maldos metu maldinčius, būkite tylūs. Departamento duomenimis, išskyrus maldos laiką, ji yra nuolat atvira lankytojams. Fotografuojant, raskite kampą, kuriame būtų matomi tiek pilies
Komentarai
Kraunama...
