Beykoze mieste yra stiklo, batų ir Koru rajonai.

Pradėkite savo dieną muziejuje; jis atveria duris ryte ir pasakoja apie Beykoz istoriją, susijusią su stiklo gamybos tradicijų. Muziejus pavadintas "Beykoz Cam ve Billurat Fabrika-i Hümayunu", kuris buvo įkurtas Osmanų imperijos laikais šioje vietovėje ir buvo laikomas svarbiausia to laikotarpio stiklo gamykla. "Beykoz" stiklo istorija siekia 18-ojo amžiaus pabaigą: pagal "Vikipediją", sultonas III Selimas išsiuntė Mevlevi dervišą Mehmed Dede į Veneciją, kad jis išmoktų stiklo technologijas. Grįžęs Mehmed Dede įkūrė dirbtuves Beykoze, o vėliau jo produkciją išplatino Tophane gubernatorius Fethi Ahmed Paša. "Çeşm-i bülbül" stiklas, kurio paviršių puošia balti spiraliniai ornamentai ir gėlės, yra vienas iš žinomiausių šios tradicijos pavyzdžių.

Patys pastatai taip pat yra istorijos dalis. Abraham Paša, kuris buvo Egipto gubernatoriaus durų sargybinis ir vėliau pakeltas į pareigas sultono Abdülazizo valdymo laikais, 19-ajame amžiuje savo žemėje Beykoze pastatė rūmus, paukščių namus, baseinus, teatrą ir tvartus. U formos akmeninis tvartų pastatas, išlikęs iki šių dienų, buvo atrestauruotas "Milli Saraylar" ir atidarytas kaip muziejus 2021 m. balandžio 9 d.

Muziejuje yra 12 teminių skyrių, kuriuose eksponuojama apie 1480 eksponatų. Be Turkijos stiklo gaminių, čia galima rasti ir Europos šalyse Osmanų imperijos rūmams pagamintus daiktus. Apžiūrint vitrinas, pastebėsite, kaip tos pačios formos, pavyzdžiui, ąsotis ar dubenis, kito skirtinguose dirbtuvėse ir laikotarpiais; kolekcijos didžiausia vertė atsiskleidžia būtent tokiose palyginimuose.

Muziejus nedirba pirmadieniais; patikrinkite darbo valandų ir bilietų kainų informaciją "Milli Saraylar" interneto svetainėje. Muziejaus sodas yra apie 360 hektarų ploto dalis ir jame auga 117 medžių rūšių; pasivaikščiokite sode, kad pamatytumėte kai kurias retas rūšis, kurias čia atvežė Abraham Paša.

Šaltiniai: "Milli Saraylar", "EBA Okul Dışı Öğrenme", "Vikipedija".

Po muziejaus pasivaikščiokite po medžių apsuptyje esančią parko teritoriją. Šis parkas, dar žinomas kaip Abraham Paša parkas, išsidėsčiusi ant Bosforo pakrantės, tarp Beykoz centro ir Paşabahçe rajonų, užima 27,9 hektarų plotą. Parkas pavadintas Abraham Paša, kuris gyveno nuo 1833 iki 1918 metų. Pasak legendų, paša su sultonu Abdülazizu buvo draugas ir šią didelę teritoriją laimėjo žaidžiant žaidimus.

Abraham Paša laikais šią teritoriją įrengė prancūzų kraštovaizdžio specialistai, čia buvo pasodintos iš egzotinių šalių atvežtos augalų ir medžių rūšys, kurios natūraliai neauga Osmanų imperijoje. Ieškokite to laikotarpio paliktų kraštovaizdžio elementų: parke yra dvi didelės dirbtinės urvos, penki baseinai, viename iš jų yra mažulytis dirbtinis salutėlis, bei trys dirbtiniai kriokliai, suformuoti iš akmenų. Vila ir mažas teatras laikui bėgant dingo; teatras buvo sunaikintas 1937 metais įvykusiam gaisrui. Sultono Abdülhamido įsigyta parko dalis kuriam laikui buvo atverta visuomenei pavadinimu "Hürriyet Bahçesi".

Šiandien parku rūpinasi Stambulo metropolijos savivaldybė, ji yra atvira visuomenei ir naudojama kaip rekreacinė zona. Čia yra takai, vaikų žaidimo aikštelės, pikniko stalai ir socialinis centras; parko rytuose natūrali miškų teritorija. Savaitgaliais čia gali būti daug žmonių, todėl, jei norite ramiai pasivaikščioti, geriau rinktis darbo dienas. Takai vietomis yra kalvoti, todėl rekomenduojama dėvėti neslystančius batelius.

Išėję iš parko, nusileidkite žemyn, link pakrantės. Beykoz centras yra maždaug vieno kilometro atstumu; kai pasieksite prieplaukos aikštelę, pamatysite trečiąją šios trasos stotelę – İshak Ağa fontaną.

Šaltiniai: Beykoz rajoninės administracijos; Vikipedija.

Beykozo uosto aikštės priešais esantis atviras fontanas, žinomas kaip "Dešimt fontanų", yra vienas iš šio rajono simbolių. Anksčiau šioje vietoje buvo fontanas, kurį pastatė Behruz Aga. Muitinės inspektorius Ishak Aga atnaujino šią konstrukciją 1159 metais, t. y. 1746 metais. Pagal "TDV Islamo enciklopedijos" duomenimis, Ishak Aga Stambule pastatė penkis fontanus, iš kurių keturi yra Beykoze. Ta pačia enciklopedija rašoma, kad Uskudar miesto Ayazma mečetės statybos metu pastato inspektoriumi buvo būtent šis Ishak Aga.

Apžiūrėkite aplinkinę konstrukciją. Sofa dalis yra maždaug 6 metrų pločio, 8 metrų ilgio ir 4 metrų aukščio; jos sudėtingą, su ornamentais apstatytą stogą laiko aštuoni ploni marmoriniai stulpai ir dvylika smailių arkų. Už konstrukcijos yra sienomis apribota talpykla. Vanduo nuolat teka iš dešimties bronzinių vamzdžių, esančių priekyje, ir patenka į marmorinę talpyklą; būtent šie dešimt vamzdžių davė pavadinimą fontanui. Du vamzdžiai, esantys viduryje, yra didesni už šoninius. Vandens šaltinis yra Šahinkaya pavadintas uolėtas šlaitas.

Pažvelkite į lentą: ji yra pagaminta iš žalios spalvos pagrindo ir auksinės folijos, o ant jos rašytas vienas sakinys gražiu kaligrafiniu raštu. Autorius – Edirneli Emin Efendi. Vėlesniems remontams stogo ir arka buvo atnaujintos naudojant betoną. Fontanas buvo atnaujintas 1948–1950, 1986, 2005–2006 ir 2016–2017 metais. Jis priklauso Turkijos valstybiniam fondui ir nuo 1972 metų yra įtrauktas į istorinių objektų sąrašą, kuriuos reikia saugoti.

Pasėdėkite aikštėje kelias minutes ir stebėkite kasdienį gyvenimą tarp uosto ir fontano. Tada pasivaikščiokite pakrantės taku Yalıköy link; Mecidiye rūmai yra maždaug kilometrą toliau.

Šaltiniai: TDV Islamo enciklopedija; Vikipedija.

Yalıköy mieste, istorijoje vadintoje "Hünkar İskelesi" pakrantėje, prie jūros esančiame terasoje, stūkso Beykoz Mecidiye rūmai. Egipto gubernatorius Kavalalı Mehmed Ali Paša 1845 metais pradėjo statyti rūmus, skirtus sultonui Abdülmecidui, tačiau po paša mirčiai, jo sūnus Said Paša 1854 metais baigė statybą ir pristatė rūmus sultonui. Pradžioje rūmai buvo naudojami trumpoms kelionėms, vėliau – priimti užsienio valstybių atstovų ir ambasadorių.

Šie dviejų aukštų, iš dalies mūriniai ir simetriški rūmai turi neoklasikinį fasadą. Fasado apdaila buvo atlikta naudojant iš Italijos atgabentas akmens ir vietinio balto marmoro. Interjere galite pamatyti spalvotų medinių elementų dekoracijas. Istoriniuose dokumentuose minimi auksiniai baldai, Hereke audiniai ir krištolinės žvakidės. Sode ieškokite mažo poilsio paviljono, kurio vidinės sienos apdovanotos moliuskų kiautėmis, vadinamo "kalnų vonia". Dauguma patalynės, vonios ir citrusinių vaisių saugyklų nepasiekė mūsų laikų.

20-ajame amžiuje rūmai neturėjo nieko bendro su karališkąja šeima. Jie buvo naudojami kaip našlaičių prieglauda, 1920-aisiais – gydyti trachomos sergančius pacientus, 1953 metais – kaip sanatorija, o 1963 metais – kaip vaikų plaučių ligų ligoninė. 1997 metais rūmai buvo perduoti "Milli Saraylar" organizacijai, o po restauracijos 2010–2016 metais, 2017 m. balandžio 11 d. atvėrė duris lankytojams kaip muziejus.

Rūmai pirmadieniais nedirba. "Milli Saraylar" organizacija taip pat parduoda atskirus bilietus į sodą; net jei nesinorėtų apžiūrėti interjero, verta pasivaikščioti terasoje ir pasigrožėti vaizdu į Bosforo sąsiaurį. Aktualią informaciją apie darbo valandas ir bilietų kainas rasite oficialioje svetainėje. Iš čia, pasivaikščiojant apie 300 metrų pakrantės taku, pasieksite maršruto paskutinę stotelę.

Šaltiniai: Milli Saraylar; Vikipedija.

Maršruto paskutinis punktas – „Beykoz Kundura“, viena iš seniausių Stambulo gamyklų. Jos istorija prasideda 1810 metais, kai sultonas II Mahmudas įsakė įsigyti odos apdorojimo įmonę; įmonė buvo įkurta gaminant odos gaminius armijai, o vėliau ji buvo pertvarkyta į odos ir batų gamyklą. 1933 metais ji buvo perduota naujai įkurtai įmonei „Sümerbank“ ir pervadinta į „Sümerbank Deri ve Kundura Sanayi Müessesesi“. Gamybos apimtys nuolat didėjo: 1968 metais buvo pagaminama 2 milijonai batų porų per metus, o 1975 metais – 2,5 milijono. Didžiausiu savo klestėjimo laikotarpiu čia dirbo apie 3000 žmonių. 1999 metais, ministro pirmininko kabineto nutarimu, gamykla buvo uždaryta, o 2003 metais parduota.

Šiandien pastatai iš akmens ir plytų tebėra naudojami kaip kultūros, meno ir kino erdvė. Nuo 2005 metų čia vyksta filmų ir televizijos filmavimai. „Kundura Hafıza“ projektas, pradėtas 2015 metais, siekia išsaugoti gamyklos archyvus ir darbuotojų atsiminimus; 2018 metais senasis katilų skyrius buvo atnaujintas ir tapo „Kundura Sinema“ ir „Kundura Sahne“ kino bei teatro erdvėmis.

Svarbiausia, ką turėtumėte žinoti apie apsilankymą: „Beykoz Kundura“ nėra vieta, kur galite laisvai vaikštinėti visą dieną. Pagal įmonės svetainę, lankytojai gali atvykti dalyvauti planuotuose renginiuose, o ekskursijos vyksta iš anksto susitarus. Planuodami savo aplankymą, peržiūrėkite svetainėje esantį filmų seansų, koncertų ar parodų tvarkaraštį. Jei rasite vakarinį seansą ar teatro programą, dieną galėsite baigti senajame gamyklos katilų skyriuje.

Jei nevyksta jokie renginiai, galite apžiūrėti akmeninius ir plytinius gamyklos pastatus iš pakrantės. Galite grįžti į „Beykoz“ centrą pėsčiomis ir iš ten įlipti į autobusus, važiuojančius į „Üsküdar“ arba „Kadıköy“ kryptimis.

Šaltiniai: „Beykoz Kundura“ oficiali svetainė; „Vikipedija“.