Ankara – Ahili brolijos ir Sofijos prekybininkų miestas.

Iš Ulus metro stoties einkite pėsčiomis pietų kryptimi Atatürko prospektu. Šalia operos pastato esantis paprastas, simetriškos fasado pastatas yra Turkijos valstybinių įstaigų muziejus. Pastatas buvo pastatytas Pirmojo nacionalinio architektūros laikotarpiu. 1925 metais čia buvo įkurta Ankaros teisės mokykla, kuri 1928 metais buvo perkelta į šį pastatą ir veikė iki 1941 metų. Vėliau čia veikė mergaičių menų mokykla, studentų bendrabutis ir iki 2004 metų – Ankaros imamų mokykla. Po restauracijos 2007 metų gegužės 7 dieną muziejus buvo atidarytas. Pastate, kuriame yra rūsys, pirmas ir antras aukštai, eksponuojama 2360 eksponatų kolekcija, o eksponatai datuojami nuo XIII amžiaus iki XX amžiaus ir visi jie yra kilę iš įvairių Turkijos regionų.

Šiuo maršrutu ieškomi mediniai eksponatai, būtent: XIII amžiaus langų dalys iš Ahi Evrano mečetės. Ahi Evran, pagal Turkijos Islamo enciklopedijos duomenų, yra Šeichas Nasirüddinas Mahmudas, miręs 1262 metais. Jis sujungė šeicho ir mokinio santykius dervišų ordinuose su meistro ir mokinio santykius dirbtuvėse, taip sukūręs Anadolijos Ahi kultūrą. Šalia esančios daugumos viešbučių taip pat yra valstybinių įstaigų nuosavybė; Suluhan ir Çukurhan priklausė valstybinei įstaigai, o Çengelhan buvo Rüstem Paša fondo nuosavybė. Muziejus yra puikus būdas suprasti, kaip valstybinės įstaigos išlaikė šiuos pastatus.

Pirmame aukšte yra kilimų ir audinių ekspozicija, taip pat audimo įrankiai, o antrame aukšte – rankraščiai, keramikos dirbiniai, metalo ir medžio gaminiai. Ypač verta dėmesio Divriği didžiosios mečetės vartų dalys, žvakidės, fondų dokumentai, laikrodžiai ir kaligrafijos kūriniai. Taip pat yra konservavimo dirbtuvė su kilimų plovimo baseinais ir daugiakalbė garso gidas. Prieš apsilankant, patikrinkite darbo valandas ir įėjimo sąlygas oficialioje svetainėje.

Šaltiniai: VGM Ankara Valstybinių Įstaigų Muziejus; Turkijos Islamo enciklopedija, Ahi; Vikipedija.

Iš bulvaro pasukite į Ulus aikštę, tada įeikite į Anafartalar gatvę. Suluhan pastatas yra saloje, esančioje tarp Anafartalar ir Posta gatvių. Jį pastatė Hasan Paša, valstybės veikėjas, valdžiusio II Bayezido ir I Selimo laikotarpiu, 1508–1511 metais. Iš pradžių jis buvo žinomas kaip Hasanpaşa Han, o pavadinimas Suluhan pradėjo būti naudojamas nuo 1688 metų. TDV Islamo enciklopedijoje jis yra įtrauktas į Ankaroje esančių apie trisdešimt karavanserajų sąraše, o jo pavadinimas yra Hasanpaşa Han.

Tai dviejų aukštų, su dviem vidiniais kiemais, pastatas, pastatytas iš akmens. Pirmojo kiemo planas yra kvadratinis; pirmame aukšte yra 30, o antrame – 32 kambariai, o viduryje yra fontanas ir maldos patalpa. Antrasis kiemas yra skirtas gyvuliams, o ten taip pat yra pirtis. Osmanų laikotarpiu čia vyko kavos ir siūlų prekyba. Siūlai yra svarbūs šio maršruto kontekste, nes Ankaroje „siūlas“ dažnai reiškia vilnos siūlą. 1929 metais, Balıkpazarı gaisre, karavanserajus buvo apgadintas. Iki 1950 metų jis buvo naudojamas kaip daržovių ir vaisių rinka, o 1984 metais jį atrestauravo Turkijos fondų valdyba. Šiandien jis veikia kaip turgus. 1937 metais pastatyta priešingoje pusėje esanti Ankara rinka ir prie sienos esanti Sobacılar turgus rodo, kad šis rajonas visada buvo specializuotas prekybos vieta.

Apsilankite karavanserajuje ir apžiūrėkite abu kiemus: kambarių išdėstymą, arkas, įėjimo vartų dydį. Čia galite patys išvysti planą, kuris yra panašus į Bursos Koza Han karavanserajaus planui. Po to prasideda sunkiausias maršruto ruožas – apie kilometrą įkalnė iki pilies papėdės.

Šaltiniai: Vikipedi, Suluhan; TDV İslam Ansiklopedisi, Ankara; Güven Dinçer, İdealkent 2014.

Anadolu Civilizacijų Muziejaus kolekciją papildo kiti objektai; pažvelkite į du pastatus, kuriuos rasite šioje vietovėje. Gözcü gatvėje esantis muziejus susideda iš dviejų Osmanų imperijos laikų pastatų. Mahmut Paşa bedestenas pastatė sultono Fatih ministro Mahmut Paša 1464–1471 metais; ant jo nėra įrašų. Centre yra stačiakampis patalpas, dengtas dešimčia kupolų, o aplink juos išdėstyti 102 parduotuvės su arka formos lubomis – tai klasikinė bedesteno schema. Šalia esantis Kurşunlu Haną pastatė sultono Fatih ministro Mehmet Paša 15-ojo amžiaus antroje pusėje; tai dviejų aukštų pastatas, pastatytas iš akmenų; pirmame aukšte yra 28, o antrame – 30 kambarių.

Ši vieta buvo svarbus prekybos centru. Ankaroje austos šilko audinių ženklai buvo parduodami tik bedestene esantiems audinių pardavėjams, kad būtų išvengta mokesčių; audiniai iš čia buvo vežami į Stambulą, Alepą ir Veneciją. Kurşunlu Han'o nuoma taip pat atspindi šią situaciją: pagal „Vikipedijos“ duomenimis, nuoma, kuri kitur kainavo 1800 akčių per metus, čia siekdavo 41 500 akčių. Po 1881 m. gaisro abu pastatai buvo apleisti. Muziejaus idėja kilo 1921 m. Kale esančiame Akkale, tačiau, nes telpo, buvo įsigyti bedestens ir hanas pagal Hamit Zübeyir Koşay pasiūlymo. Restauravimo darbai vyko nuo 1938 iki 1968 metų; architektai buvo Macit Kural, Zühtü Bey ir İhsan Kıygı; bedestens centrinė dalis buvo atidaryta lankytojams 1943 metais. Muziejus 1997 metais buvo pripažintas geriausiu muziejumi Europoje.

Stovėkite bedestens viduje ir pasižvalgykite į kupolus bei parduotuvių išdėstymą; Kurşunlu Haną šiandien naudoja kaip muziejaus administracinį pastatą, todėl į jo vidų patekti visada gali būti neįmanoma. Kai kuriose patalpose vyksta remontas iki 2027 metų; dabartinę būklę galite patikrinti oficialioje svetainėje.

Šaltiniai: Anadolu Civilizacijų Muziejaus oficiali svetainė; Wikipedia; Vikipedi, Kurşunlu Han (Ankara); Kaya 2021.

Iš muziejaus einkite link Kalės pagrindinių vartų; vartų prieigose, Atpazario aikštėje, šalia vienas kito stovi du pastatai. Šlaito papėdėje esantis mažesnis pastatas yra Çukurhan. Jis datuojamas 16–17 amžiais ir priklauso to laikotarpio šeiulioislamo, Ankaravi Mehmed Emin Efendi, fondui; jis buvo dviem kartais atnaujintas, 1791 ir 1801 metais. Tai dviejų aukštų pastatas su akmeniniu pagrindu ir plytų sienomis, o viršuje yra medinės konstrukcijos. Dėl šlaito, vakarinėje pusėje yra dalinis rūsys, o pavadinime esantis „çukur“ (duobė) greičiausiai apibūdina šį aukštį. Į stačiakampį kiemą įėjimas yra iš šiaurės; planas atitinka klasikinio osmanų miesto viešbučio schemą, tarsi mažesnis brolis Çengelhan.

2000-ųjų pradžioje šis pastatas buvo įtrauktas į Pasaulio paminklų fondo sąrašą kaip pastatas, kurį reikėjo skubiai išsaugoti. Nuo 2007 m. spalio iki 2010 m. gegužės vyko restauravimo darbai, kurių metu pastatas buvo atnaujintas, išlaikant originalią išvaizdą, o kiemas buvo padengtas stiklu, siekiant jį apsaugoti. Šiandien jis naudojamas kaip nakvynės įstaiga, todėl verta skirti 15 minučių, kad pažvelgtumėte į jo fasadą, kurį sudaro akmenys ir plytos, medines konstrukcijas viršutiniame aukšte, kiemo vartus ir tai, kaip pastatas įsikūręs šlaito papėdėje.

Tai, kad šie du pastatai stovi šalia vienas kito prie Kalės vartų, nėra atsitiktinumas. Osmanų Ankaros mieste buvo apie trisdešimt tokių viešbučių, ir dauguma jų buvo susitelkę prie Kalės, aplink bedesteną; čia iškrovdavo prekių kroviniai, o vėliau jos buvo paskleidžiamos į žemesnėse vietose esančiose turgavietėse. Iki Çengelhan iš Çukurhan tik keli žingsniai; pamačius abu pastatus, pažvelkite iš aikštės į Koyunpazarį, o ta kalnelis bus jūsų grįžimo kelias.

Šaltinis: Vikipedija, Çukur Han; TDV Islamo enciklopedija, Ankara.

Čengelhanas – didelis pastatas, esantis ties Kale vartų priešais. Pagal šaltinius, jis buvo pastatytas 1522 metais, Kanuni laikotarpiu, ir priklausė Rüstem Paša fondui; tai buvo vienas iš keturių didžiausių to laikotarpio prekybos namų. Jo stačiakampis planas, artimas kvadratui, atviras vidinis kiemas, daugybė kambarių ir kamelių stovėjimo vieta – tai geriausias išlikęs Ankaros klasikinio miesto prekybos namo pavyzdys. Jame yra daugybė kambarių. TDV Islamo enciklopedijoje jis minimas tarp pirmųjų prekybos namų sąraše. Ilgą laiką jis buvo naudojamas kaip vilnos, vilnos ir odos sandėlis; tai buvo pagrindinis prekybos centras. 1721 m. Ankaros teismo registruose yra įrašas, kuriame rašoma, kad vienas prekybininkas, gyvenęs Čengelhane, pardavė 750 vukiyjų šilkinių siūlų olandų prekybininkui. Tai yra konkrečiausias šio prekybos tinklo įrodymas: užsienio prekybininkas atvyksta į prekybos namą, čia perka siūlus ir juos veža į Europą per Izmirą arba Stambulą.

XX amžiuje Vehbi Koč pirmasis parduotuvė buvo šioje prekybos namo. Rahmi M. Koč muziejų ir kultūros fondas 2005 metais išnuomojo prekybos namą iš Valstybinių fondų valdybos ir jį atrestauravo, pavertęs pirmąja Ankros pramonės muziejumi. 2012–2016 metais buvo atrestauruotas ir į muziejų įtrauktas gretimas Safranhanas, pastatytas 1511 metais. Muziejuje yra daugiau nei dešimt tūkstančių eksponatų, susijusių su transportu ir aviacija. Tačiau pirmiausia apsilankykite vidiniame kieme, apžiūrėkite arkas ir kambarių ritmą, o tada pasinerkite į ekspozicijas.

Informaciją apie darbo valandas ir lankymo sąlygas rasite oficialioje svetainėje. Apsilankę muziejuje, sustokite priešais įėjimą ir dar kartą palyginkite Čukerhaną ir Čengelhaną. Tai yra tas pats funkcionavimas, bet skirtingi dydžiai.

Šaltiniai: Vikipedija, Čengelhan Rahmi M. Koç muziejus; Kaya 2021 (DergiPark); TDV Islamo enciklopedija, Ankara.

Atsos rajone, nusileidžiant Koyunpazarı kalnu, kelias eina pro Ahi Elvan mečetę; šiame maršrutė pasibaigia vieta, kurioje yra šeimos, sukūrusios prekybos organizaciją, mečetė. Pagal „TDV Islamo enciklopedijos“ duomenimis, ją 14-ojo amžiaus pabaigoje pastatė Hacı Elvan bin Mehmed Bey, kilęs iš Nizameddin Zehrab šeimos; ant minbaro esančiose įrašose nurodoma, kad 1413–14 metais ją atnaujino ir suremontavo Çelebi Mehmed. Ahiler buvo organizacija, kuri 13-ojo amžiaus pradžioje Ankaros apylinkėse subūrė amatininkus, bėgdami nuo mongolų užpuolimų; prieš 1354 metais miestas prisijungus prie Osmanų imperijos, jie vaidino svarbų vaidmenį socialiniame ir ekonominiame gyvenime. Netoliese, Samanpazarı rajone, esanti Aslanhane mečetė taip pat buvo pastatyta ahilio, Ahi Şerafeddino; šis maršrutas apima tik Ahi Elvan mečetę.

Viduje yra stačiakampis patalpas, suskirstytas į keturis atskirus plotus, kuriuos atskiria keturios medinės kolonos kiekvienoje eilėje; kolonų marmuriniai pagrindai yra pagaminti iš Romos ir Bizantijos laikų likučiuose. Apačioje sienos yra iš akmens, o viršutinė dalis – iš molio; lubos yra medinės, o galerijos – taip pat medinės. Aliejaus nišoje yra dekoratyviniai ornamentai; minbaras, pagamintas iš puikių medžio dirbų, yra darbo rezultatas, kurį sukūrė Harputlu Mehmed bin Bayezid. Durų sparnai, kuriuose yra įrašai apie statybą ir remontą, šiandien yra Etnografijos muziejuje.

Lankytojų elgesio taisyklės: mečetė yra atvira lankytojams, tačiau maldos metu neįeikite į ją arba tyliai palaukite už durų; išsivilkite batus prie įėjimo, padengkite pečius ir kelius, moterys turėtų dėvėti galvos apdangalą, fotografuojant nenaudokite blykstės. Dvidešimt minučių pakanka, kad apžiūrėtumėte kolonų ir minbaro medinius elementus. Iš čia galite nusileisti į Koyunpazarı ir pasiekti Samanpazarı aikštę; iš ten išvyksta autobusai į Ulus ir Kızılay.

Šaltinis: „TDV Islamo enciklopedija“, „Ahi Elvan mečetė“ ir „Ankara“ straipsniai.