
Pasivaikščiojimas Yeşilırmak upės pakrantėje, Amasyoje.
Prisijunk, kad galėtum pažymėti ir įvertinti
Šis maršrutas jungia Yeşilırmak upės abejas pakrantes per vieną pusės dienos kelionę. Amasya miestas, esantis prie gilios upės slėnio, yra strateginėje vietoje, jungiančioje Juodosios jūros pakrantę su kitomis Anatolijos regionais. Miesto istorija atsispindi abiejose slėnio pusėse. Maršrutas prasideda Amasyos muziejuje, esančiame pietinėje pakrantėje. Muziejus pristato laikotarpius, su kuriais susipažinsite vėliau – nuo neolito iki Osmanų imperijos. Sodo akmenys atspindi laikotarpius nuo Hititų imperijos iki Osmanų imperijos. Iš muziejaus pereinama per upę ir keliaujama į šiaurinę pakrantę, prie Haršena kalno. Pagal Kultūros paveldo ir muziejų generalinę direkciją, 272 metrų aukštyje iškilęs kalkakmenio masyvas yra žinomas kaip Haršena kalnas. Ta pati šaltinis teigia, kad šioje teritorijoje yra helenistinių laikų sienos, monumentali cisternos, datuojamos I amžiumi prieš Kristų, ir Yalıboyu namai. Maršruto šiaurinė dalis eina per šią teritoriją. Čia, iš Hatuniye rajono geležinkelio linijos prasidedančiais laiptais, galima pasiekti Karališkųjų kapų. Šios monumentinės uolų konstrukcijos, likusios iš Pontų karalystės laikų, yra viena iš sunkiausių, bet ir įdomiausių maršruto dalių. Todėl ši dalis yra įtraukta į kelionės vidurį, kai jėgos dar yra. Kapai, kartu su Amasyos pilimi, 2015 metais buvo įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo laikinąjį sąrašą. Nusileidus nuo kalno, prie upės esantys Yalıboyu namai yra pastatyti ant senų sienų. Šie namai, pastatyti iš molio ir medinių konstrukcijų, dažniausiai datuojami XIX amžiumi ir 1992 metais buvo įtraukti į saugomų objektų sąrašą. Taigi, šis maršrutas leidžia pamatyti senovines uolų konstrukcijas ir civilinę Osmanų architektūrą. Galiausiai, grįžtama į pietinę pakrantę, kur yra 1308-1309 metais pastatyta Amasyos medicinos mokykla (Darüşşifa). Šis pastatas, dabar žinomas kaip Sabuncuoğlu medicinos ir chirurgijos istorijos muziejus, užbaigia maršrutą, atspindėdamas Ilkhanidų imperijos akmenų apdirbimo tradicijas. Maršruto logika yra paprasta: pirmiausia – uždaros patalpos ir kontekstas, tada – kalnas ir panorama, vėliau – pakrantės tekstūra, o galiausiai – ramybė vidinėje erdvėje. Kelionė vykdoma pėsčiomis; atstumus tarp sustojimo taškų galite patikrinti žemėlapyje. Rekom Šaltiniai:
- Amasya valdybos, Amasya muziejus, https://www.amasya.gov.tr/amasya-muzesi
- Amasya valdybos, Amasya namai, https://www.amasya.gov.tr/amasya-evleri
- Kultūros portalas, Karalių kapai, https://www.kulturportali.gov.tr/turkiye/amasya/gezilecekyer/kralkaya-mezarlari
- Kultūros portalas, Namai prie upės pakrantės, https://www.kulturportali.gov.tr/turkiye/amasya/gezilecekyer/yaliboyu-evler
- KVMGM, Haršenos kalnas ir Pontų karalių kapai, https://kvmgm.ktb.gov.tr/TR-137900/harsena-dagi-ve-pontus-kral-kaya-mezarlari-amasya-2015.html
- Amasya regiono kultūros ir turizmo valdyba, Karalių kapai, https://amasya.ktb.gov.tr/TR-59519/kral-kaya-mezarlari.html
- TDV Islamo enciklopedija, Amasya medicinos mokykla, https://islamansiklopedisi.org.tr/amasya-darussifasi
- Amasya regiono kultūros ir turizmo valdyba, Sabuncuoğlu medicinos ir chirurgijos istorijos muziejus, https://amasya.ktb.gov.tr/tr-59522/sabuncuoglu-tip-ve-cerrahi-tarihi-muzesi.html
Maršruto stotelės

Amasya muziejus.
Pirmoji maršruto stotelė – Amasyos muziejus, todėl prasidėti ekskursiją čia, muziejaus kieme, yra logiška. Muziejus yra miesto centre, Yeşilırmak upės kitoje pusėje nuo Karalių kapų. Pagal gubernijos informaciją, muziejus buvo įkurtas kaip sandėlis, kuriame buvo surinkti nedideli kiekiai archeologinių artefaktų ir mumijų. Įkūrimo metai skirtinguose šaltiniuose pateikiami skirtingai, todėl saugiausia teigti, kad tai įvyko 1920-aisiais metais. Kai kolekcija išaugo, ji pirmiausia buvo perkelta į kitą istorinį pastatą, o 1977 m. kovo 22 d. – į dabartinį pastatą. Muziejus lankytojams buvo atidarytas 1980 m. birželio 14 d.
Kolekcija apima laikotarpį nuo neolito iki Osmanų imperijos. Gubernijos puslapyje minimi archeologiniai ir etnografiniai artefaktai, monetos, antspaudai, rankraščiai ir mumijos. Tame pačiame puslapyje nurodoma, kad bendras artefaktų skaičius yra daugiau nei dvidešimt tūkstančių. Prieš einant į salę, verta pasivaikščioti po kiemą, o tada grįžti į vidų. Lauko ekspozicija yra įrengta muziejaus vakarinėje pusėje, kieme. Čia eksponuojami akmeniniai artefaktai, datuojami nuo Hetitų, Helenistinės, Romos, Bizantijos, Ilkhanato, Selčukų ir Osmanų laikotarpių. Norint išsamiau apžiūrėti akmenų paviršiuose esančius rašinius, reljefus ir dekoratyvinius elementus, geriausia atvykti ryte arba po pietų, kai šviesa būna tinkama. Skaitydami prie kiekvieno akmens pritvirtintą etiketę, pabandykite atskirti vieną kitą sekančias civilizacijas.
Amasya yra strateginėje vietoje, o tai yra viena iš priežasčių, dėl kurių čia galima rasti tokį didelį įvairovę. Pagal Kultūros vertybių ir muziejų generalinės direkcijos duomenimis, Haršena kalno šlaitas nuo ankstyvojo bronzos amžiaus iki Osmanų imperijos pabaigos buvo apgyventas dešimčių civilizacijų. Todėl muziejų galima laikyti miesto atminties saugykla. Muziejaus kieme esančiame atskirame pastate saugoma aštuonių mumijų kolekcija; pagal gubernijos informaciją, šios mumijos priklausė asmenims, kurie dirbo Ilkhanato valdymo laikotarpiu, XIV amžiuje. Dėl fotografavimo taisyklių kreipkitės į muziejaus darbuotojus.
Vidiniuose salėse yra vitrinų su monetomis, antspaudais ir rankraščiais – tai yra maži, bet reikalaujantys dėmesio objektai, todėl čia neverta sk

Karalio Kaya kapai.
Antrasis sustojimo punktas – Karalių Kapų kompleksas, iškalto į Haršenos kalno šiauriniame šlaite. Pasiekite jį laiptinėmis takais, einančiais nuo geležinkelio linijos, esančios Hatuniye rajone, – taip Kultūros portalas aprašo kelią. Eikite atsargiai, stebėdami aplinką. Šis kelias nuves jus tiek prie kapų, tiek į vietą, iš kurios atsiveria vaizdas į miestą. Pirmiausia pasikvėpinkite, o tada pažvelkite į slėnį žemiau.
Amasya yra įsikūrusi gilia slėnyje, kurį suformavo Yeşilırmak upė. Pagal Kultūros Paveldo ir Muziejų Generalinio direktorato duomenimis, 272 metrų aukštyje iškilęs, ašmenų formos kalkakmenio masyvas, esantis slėnio šiaurinėje pusėje, vadinamas Haršenos kalnu. Kapai iškalti šiuose kalkakmenio uolose, kurios iškilusiu sienos atkarpa kyla į viršų. Šios konstrukcijos datuojamos Pontą valdžiusių karalių laikotarpiu, nuo III amžiaus pr. Kr. Šaltiniai nurodo skirtingas datas, kai buvo įkurta sostinė – apie 302 ir 301 m. pr. Kr. Pontų karalystės įkūrėjas buvo Mithridates Ktistes, o kapai priskiriami penkiems karaliams, valdžiusiems tarp Mithridates ir Pharnakes.
Kapai yra atskirti U formos galerijomis, iškaltomis pagrindiniame uolienyne. Taigi kiekvienas kambarys atrodo kaip atskiras blokas, atskirtas nuo pagrindinio uolienyno koridorių. Kambariai, kurių viršus yra apskritais skliautais, ir juos supančios galerijos sukuria unikalų architektūrinį stilių. Generalinis direktoratas nurodo, kad Graikijos įtaka, dominuojanti architektūriniuose stiliumi, V kapo atveju visiškai išnyksta, o atsiranda naujas, vietinis stilius. V kapas priskiriamas Pharnakes, jo matmenys – 15x8x6 metrai. Pagal tą patį šaltinį, tai paskutinis iš Pontų karalystės laikų išlikęs kapas. Antroji karalių kapų vieta nebuvo rasta, o tradicija nebuvo išlaikyta ir antroje sostinėje, Sinope (Sinop).
Šaltiniai pateikia skirtingus skaičius dėl kapų skaičiaus Yeşilırmak slėnyje. Kalbama apie daugiau nei dvidešimt kapų, tačiau tik nedaugelis iš jų išliko iki šių dienų. Kapai, kartu su Amasyos pilimi, 2015 metais buvo įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo laukiančių objektų sąrašą. Generalinis direktoratas taip pat nurodo, kad toje pačioje teritorijoje yra likučiai iš helenizmo laikų sienų ir monumentalių cisternų, datuojam

Amasya miesto pakrantės namai.
Šis maršrutas prasideda prie Yeşilırmak upės šiaurinio kranto, prie Yalıboyu namų. Šioje vietoje einant taku, jis bėga šalia upės. Kultūros centro teritorija yra Bahçeleriçi rajone, Didžiojo Ağa gatvėje, miesto centre, prie upės. Iškart, nusileidus laiptais, sustokite prie upės ir pažvelkite į namus iš tolo. Namai stovi ant senų mūrinės sienos liekanų, o tai yra būdinga Amasyai ir iš karto pastebima savybė. Statyboje buvo naudojama "himış" ir "bağdad" technika, t. y., sienos buvo pastatytos iš molio, įdėto tarp medinių rėmų. Gubernijos puslapyje nurodoma, kad dauguma namų datuojami 19 amžiumi, o 1992 m. gegužės 5 d. jie buvo įtraukti į saugomų objektų sąrašą.
Stogai yra dviejų tipų: dvikalčiai arba "beşik" tipo, ir jie padengti banguotu čerpine. Namai yra sujungti vienas prie kito, o jų aukštumas – vienas arba du aukštai, pastatyti ant rūsio. Kai kuriuose namuose pirmame aukšte yra balkonas, vadinamas "şahniş", o kituose – antrame. Antrieji aukštai išsikiša į išorę, su balkonais, kurie ne tik užtikrina simetriją, bet ir praplečia vidinę erdvę. Namai, pastatyti ant sienos, turi atramas, vadinamus "eliböğründeler", todėl, apžiūrint, verta atkreipti dėmesį į medinius atraminius elementus. Dėl šių išsikišimų, viršutiniuose aukštuose būna daugiau šviesos ir daugiau langų.
Langai dažniausiai yra vertikalūs, atsidarant aukštyn ir žemyn, ir jie dažnai sudaro po tris. Prie langų yra medinės grotelės, kurios apsaugo nuo pašmatinimo iš išorės. Daugumoje namų yra kiemas ir sodas, o kieme dažnai galima rasti šulinį ir krosnį. Vidaus gyvenimas vyksta kambariuose, išdėstytuose aplink sofą. Kambariuose dažnai būna krosnis, stalas, spintelė, lentynos ir suola. Išimtis sudaro tik keli namai, kuriuose yra atskiri vonios kambariai; kai kuriuose kambariuose didelės spintelės yra naudojamos kaip vonios kambariai.
Tai yra gyvenamasis rajonas. Galimybė įeiti į namus gali skirtis, todėl svarbu apžiūrėti juos iš išorės, o fotografuojant prie durų būtina išlaikyti privatumą. Nelieskite medinių grotelių ir fasadų. Vėjuotu rytais ramybė vandens paviršiuje gali atspindėti namų vaizdus, o tai yra puiki fotografavimo galimybė. Šalia namų iškyla Karalių kapų šlaitas; nor

Amasya Medicinos mokyklos (Sabuncuoğlu medicinos ir chirurgijos istorijos muziejus).
Amasya Darüşşifası buvo paskutinis pastatas, o šiandien jį galima aplankyti kaip Sabuncuoğlu medicinos ir chirurgijos istorijos muziejų. Pagal „TDV Islamo enciklopedijos“ duomenimis, pastatas buvo pastatytas prie upės Yeşilırmak, jo fasadas orientuotas į upę, o planas atitinka tipinę madrasos schemą. Virš durų esančioje arabų kalbos įrašymo plokštelėje nurodyta, kad pastatas buvo pastatytas 1308–1309 metais. Pagal tą pačią plokštelę, pastato statytojai buvo Ilkhanato valstybės valdovo Olcaytu Chano žmonos Ilduş Hatun tarnaitė Anber b. Abdullah ir Anadolijos emyras Ahmed Bey. Apie architekto tapatybę nieko nežinoma. Fundacinio dokumento kopija nėra išlikusi, tačiau žinoma, kad jis buvo parengtas 1312 metais.
Pastato išorės matmenys yra 33,60 x 25,60 metrų, o jo orientacija – iš rytų į vakarą. Plane yra stačiakampis kiemas, du portikų eilės ir įėjimas, bei pagrindinis portikas. Pagrindinio portiko vidiniai matmenys yra 7,10 x 5,70 metrų, o jis atveria vaizdą į kiemą per ašmenų formos arką. Dabar pažvelkime į vakarinį fasadą, kuris yra orientuotas į gatvę. Šis fasadas, pastatytas iš tvarkingų akmenų, turi portalą, kuris yra trečdaliu aukštesnis už kitą fasado dalį ir išsikiša į priekį. Šalia portalo yra dideli langai, o kampuose – cilindrinės bokštelės. Virš durų esanti arka yra lūkytos formos, jos šonai yra profiliuoti, o portikas prijungtas prie fasado 2 metrų gylio nišoje.
Amasya kultūros ir turizmo valdyba teigia, kad fasadas yra labai vertingas meniniu požiūriu. Pagal tą pačią informaciją, ant durų yra išlikusi žmogaus reljefo išgraviruota figūra. Kieme esančių portikų stulpų viršūnės yra įvairiai dekoruotos – su žandais, karnizais ir profiliais. Už portikų esančios ilgos salės yra 4,65 x 14,10 metrų dydžio ir dengtos skliautais. Šiuos skliautus palaiko ašmenų formos arkos, pagamintos iš plytų. Išorinėse sienose matomi nelygiai akmenų mūrai, o arkose, kurios neleidžia sienoms atsiverti, naudojamos plytos; atkreipkite dėmesį į šią medžiagų skirtumą.
Kaip nurodyta ant įrašo, pastatas iš esmės buvo skirtas ligoninei. Pagal „TDV“ informaciją, tai, kad pastatas buvo vadinamas „bimarhane“ (ligoninė), kilo iš to, kad
Komentarai
Kraunama...
