Kız Kulesi – “Norintis Vėjo Ramadanas”

Pasakotojas (švelniu, šiltu tonu):
“Vidury Bosforo, atrodė vieniša, tačiau iš tikrųjų tūkstančius istorijų širdyje slepianti bokštas buvo… Mergaitės bokštas. Artėjant pirmam Ramadano vakarui, bokštą supantys vandenys atrodė dar ramiau.”

Pasakotojas:
“Bokšte gyveno mažytė mergaitė vardu Leila. Jos tėvas dirbo bokšte, todėl kiekvieną Ramadaną, per iftarą, jie pirmieji pamatydavo šviesą, sklindančią per jūrą. Leila šį vakarą buvo labai jaudinta. Nes ji prisiminė seniai girdėtą pasakojimą:
‘Pirmąją Ramadano naktį, bokšto viršuje pasirodanti šviesa išgirsta švaraus širdies vaiko norą.’”

Pasakotojas:
“Leila greitai užlipo bokšto laiptais. Kai ji pasiekė viršūnę, saulė paskutinį kartą palietė vandenį. Mažytė mergaitė padėjo rankas ant širdies ir užsimerkė.”

Leila (vaiko balsu, beveik šnabždesiu):
“Dieve… Šį Ramadaną meldžiuosi ne tik už save… kad niekas neliktų vienas.”

Pasakotojas:
“Tuo momentu, bokšto viršuje pasirodė plona šviesa. Net vėjas staiga sustojo. Šviesa apsuko ratą aplink Leilą ir tada nusileido ant jūros.”

Leila (nustebusi):
“Tėti! Tėti! Šviesa išgirdo mano norą!”

Pasakotojas:
“Kai pasigirdo iftarą skelbiantis ezanas, aplink bokštą įvyko nepaprastas dalykas. Žvejybos laivai jūroje, žmonės kitoje pakrantėje… visi vienu metu pamatė tą šviesą, spindinčią danguje. Atrodė, kad visas Stambulas akimirkai sustojo, lyg visi sėdėtų prie to paties stalo.”

Pasakotojas:
“Tą vakarą bokštas sulaukė netikėto svečio. Senyva moteris, laikydama mažą krepšelį, priėjo prie durų.”

Moteris (švelniu, močiutės tonu):
“Ar čia yra Leila? Kiekvienais metais Ramadaną iftarą valgau viena… Bet šį vakarą mano širdis atvedė mane čia.”

Pasakotojas:
“Leila džiaugsmingai nubėgo prie durų. Jos tėvas išplatino stalą, vėjas, pučiantis iš jūros, atnešė datulių kvapą. Tą naktį jie trys kartu iftarą valgė… Ir Leila pastebėjo vieną dalyką:
Jos norų šviesa apšvietė ne tik dangų, bet ir dar vieną širdį.”

Pasakotojas (ramiu, švelniu finaliniu tonu):
“Tokiu būdu Stambule buvo Ramadanas… Viena šviesa, viena malda, viena stalas… ir visiškai netikėtai susijungusios širdys.
Nuo tos dienos, kai tik ateidavo Ramadanas, bokšto viršuje vėl pakildavo ta pati šviesa. Sakoma, kad…
Ta šviesa yra dalijimosi šviesa.
Ir kiekvienas, turintis švarią širdį, tikrai pamatys tą šviesą.”