Galata Kulesi – “Murmėjimo Sahuro Lopsinė”

Pasakotojas:
“Kartą Galatos bokšto viršuje gyveno mažas berniukas, galintis kalbėti su vėju: Ali. Ramadano vakarais vėjas visada atnešdavo jam naujienų iš miesto.”

Ali (jaudindamasis):
“Vėjau, ką šiandien girdėjai?”

Vėjas (su švelniu šnabždesiu):
“Ali… Šį vakarą vienoje gatvėje niekas negalės paruošti iftar stalo. Nes visi užsiėmę savo rūpesčiais…”

Pasakotojas:
“Ali širdis suspaudė. Šiame šventame mėnesyje jis nenorėjo, kad viena gatvė liktų be šviesos ir tyliai.”

Pasakotojas:
“Ali iš karto nusileido nuo bokšto ir pranešė kaimynams. Visi atnešė iš namų po lėkštę, datulę, duoną. Staiga Galatos gatvės prisipildė spalvingų lėkščių.”

Kaimynai (fone linksmi balsai):
“Dėl Alio šį vakarą turime stalą!”
“Dievas tepadeda, mano vaikeli!”

Pasakotojas:
“Atėjus iftar laikui, vėjas vaikščiojo gatvėmis ir nešė malonius kvapus ant stalų. Ir tą vakarą Galatos vienišiausia gatvė tapo gausiausia iftar vieta mieste.”

Vėjas:
“Ali… Tavo gera širdis suteikė gyvybę šiai gatvei.”

Pasakotojas:
“Sako, kad nuo tos dienos Galatos bokšto viršuje vėjas pučia šiek tiek saldžiau… nes neša žmonių dalijimosi stalų istoriją.”