Diena prie Gölyazı ežero ir Uluabat ežero.

Bursos mieste, Uluabat ežero rytuose, į vandenį besidriekiantis mažas pusiasalis. Ant jo esančių pastatų vardas šiandien yra Gölyazı, o senovėje jis buvo vadinamas Apollonia ad Rhyndacum. Kai kurių namų dalys stovi tiesiai prie senovinių sienų, o kitos – prie pat vandens. Senovinių akmenų, įmūrytų į sienas, galima rasti beveik kiekviename kieme. Pats ežeras yra tarptautinės svarbos pelkės zona. Todėl kelionė į Gölyazı yra tarsi dvi kelionės viename: viena – į miesto, kurio istorija siekia daugiau nei du tūkstančius metų, o kita – į vietas, kur auga lelijos, gyvena paukščiai ir kur vakarais saulė atspindi vandenyje. Kaip ten nuvykti?

Gölyazı yra kaimas, priklausantis Nilüferui. Pasak Nilüfer rajono administracijos, į jį galima nuvykti maždaug septynių kilometrų keliu, kuris atsišaka nuo 35-ojo kilometro Bursos-Izmyro plento. Kultūros portale nurodomas 37-ojo kilometro atsišakymas, o atstumas iki Bursos – 42 kilometrai. Skirtumas keliuose kilometruose gali būti dėl skirtingų matavimo taškų. Svarbiausia, kad po atsišakavimo kelias tiesiai veda prie ežero kranto. Jei planuojate keliauti viešuoju transportu, prieš išvykdami patikrinkite autobusų maršrutus ir tvarkaraščius Bursos miesto savivaldybės svetainėje, nes informacija gali keistis. Geriausia palikti automobilį prie įėjimo ir apžiūrėti miestelį pėsčiomis, nes senamiestis yra mažas ir jo gatvės siauros. Pusiasalis yra mažas, todėl lengva pasiekti visus jo kampelius. Nuo Apollonijos iki Gölyazı.

Kultūros portale teigiama, kad miesto istorija siekia VI amžių prieš Kristų. Senovinis pavadinimas kilo nuo Rhyndakos upės, kuri šiuo metu yra žinoma kaip Orhaneli Çayı arba Kocaçay, ir reiškia „Apollonia, esanti Rhyndakos upės pakrantėje“. Pasak Kultūros portalo, Anatolijoje buvo devyni senoviniai miestai, vadinti Apollonia, todėl upės pavadinimas veikė tarsi adresas. Anglų kalbos „Wikipedia“ teigia, kad miesto gyventojai savo kilmę sieja su Mileto įkurtu kolonijos padaliniu. Taip pat teigiama, kad miesto klestėjimo laikotarpis buvo helenizmo laikotarpiu, kai jį valdė Bergamos karalystė, t. y. Atalos. Miesto monetos yra konkrečiausias šios istorijos įrodymas. Kultūros portale minimos monetos, išleistos I amžiuje prieš Kristų, kuriose vaizduojami krevetės. Taip pat nurodoma, kad iš šios vietovės buvo rasta daug Bizantijos imperijos monetų. Angl Šioje vietovėje, kaip teigiama, šimtmečio pradžioje prieglobsčio ieškojo žmonės iš Bursos ir Mudanjos apylinkių. Tai buvo vieta, kur kartu gyveno graikų ir turkų šeimos; 1923 m. įvykus gyventojų mainams, graikai iš čia išvyko. Respublikos laikotarpiu senajai Apolyonto vietai buvo suteiktas pavadinimas Gölyazı. Pagal turkiškosios „Vikipedijos“ duomenimis, 1992 m. šis apylinkė tapo savivaldybe, o 2000-ųjų pabaigoje buvo pertvarkyta į Nilüferio rajono kaimą. Tai gyvenvietė, esanti už sienų.

Apsilankant Gölyazı, svarbiausia prisiminti, kad didžioji senojo miesto dalis yra po šiandieninėmis namais. Akademinis tyrimas, atliktas prie Uluabat ežero, patvirtina šią nuomonę ir teigia, kad gyvenvietė buvo apsupta dviejų sienų žiedų: išorinės sienos, apimančios pusiasalį, ir vidinių sienų, apimančių salą. Nors abi sienos nebuvo visiškai išlikusios, jų fragmentai yra įterpti į kaimo architektūrą. „Kültür Portalı“ teigia, kad senųjų sienų ilgis yra apie 800 metrų, ir nurodo, kad jos galėjo būti naudojamos tiek gynybos, tiek apsaugos nuo ežero potvynių tikslais. Norint išstudijuoti sienas, reikia atidžiai apžiūrėti mūro struktūrą. Pagal tą patį šaltinį, per šimtmečius atliktų restauracijų metu buvo naudojamos medžiagos iš senesnių pastatų, todėl Romos, Bizantijos ir Osmanų laikų architektūros elementai yra susipynę. Tas pats šaltinis minimas Simitçikale, esančią šiaurėje, kaip svarbiausią bokštą, ir teigia, kad aikštėje yra dar vienas bokštas. Taip pat pabrėžiama, kad sienos yra integruotos su tradicine gyvenamųjų namų architektūra; dažnai reikia atidžiai pažvelgti, kad būtų galima atskirti, kur baigiasi namo siena ir prasideda siena. Yra ir kitų požymių už sienų. „Kültür Portalı“ ir Nilüferio rajonas minimi įtariamas vandens tunelis, liaudies kalbose vadinamas „Deliktaş“, senovinis vartų kompleksas, vadinamas „Taş Kapı“, senovinių teatro liekanos ir, maždaug kilometrą nuo kranto, esančios Kız ados saloje, esančios Apolono šventyklos liekanos. Turkiškoji „Vikipedija“ taip pat mini Zambak Tepesi nekropolį ir akmenines karines kapavietes. Akademiniame tyrime taip pat minimi graikų ir romėnų laikų skirtingų kapaviečių tipų nekropolis, teatro ir stadiono liekanos, osmanų laikų pirties pastatas, vėjo malū Pagal savivaldybės informacija, pastatas buvo pastatytas 1908–1918 metais, po 1900 metų saloje įvykusio gaisro, kai buvo planuojamas naujas rajonas. Architektas – Dereköylü Dimitrios Papadopoulos. Ilgą laiką apgriuvęs pastatas buvo atnaujintas 2009 metais, o 2014 metais atidarytas kaip kultūros centras. Jame eksponuojamos Gölyazı istorijos nuotraukos ir dokumentai, taip pat rengiamos laikinos parodos, seminarai ir koncertai. Darbo valandas galite rasti savivaldybės interneto svetainėje. Uluabat yra Ramsaro ežeras.

Ežerą supančios vandens telkiniai, kaip nurodoma akademiniame tyrime, yra vieni svarbiausių Turkijos pelkių. Turkų kalbos „Wikipedia“ apibūdina Uluabat ežerą kaip seklą, gėlo vandens ežerą, kurio plotas yra apie 136 kvadratinių kilometrų, vidutinis gylis – du su puse metro, o giliausia vieta – apie 10 metrų. Anglų kalbos „Wikipedia“ teigia, kad ežerą maitina Mustafakemalpaşa upė iš pietvakarių, o perteklinis vanduo išteka į Marmaro jūrą per Susurluk upę. Šaltiniuose pateikiami skirtingi duomenys apie salų skaičius ežere, tačiau visi sutaria, kad didžiausia sala yra Halilbey sala. Pagal Turkijos gamtosaugos ir nacionalinių parkų 2-ojo regioninio skyriaus duomenimis, 19 900 hektarų ežero plotas 1998 m. balandžio 15 d. buvo paskelbtas tarptautinės svarbos pelkių zona ir apsaugotas pagal Ramsaro konvenciją. Akademiniame tyrime nurodoma, kad ežeras atitinka devynis Ramsaro konvencijos kriterijus: jame gyvena nykstančios rūšys, reguliariai jame apsistoja daug vandens paukščių ir tai yra svarbi buveinė žuvims. Ežere yra didžiausi Turkijos nimfejų plotai. Tame pačiame tyrime nurodoma, kad nimfejos, ypač baltosios, užima dideles plotas ežero šiaurės rytuose ir ten, kur į ežerą įteka Mustafakemalpaşa upė. Jei norite pamatyti nimfejų plotus, planuokite savo kelionę į karštus mėnesius, kai augalai sužydėja. Paukščiai, gandrai ir žuvininkai.

Uluabat yra svarbiausia mažojo juodojo garnio buveinė Turkijoje, o taip pat svarbi buveinė nykstančiam karūnuotajam pelikanui, kur jis maitinasi ir žiemoja. Anglų kalbos „Wikipedia“ teigia, kad 1998 m. birželį buvo užregistruota 823 mažųjų juodųjų garnių poros, 105 nakties žuvų valgytojų porų, Turkų „Vikipedija“ pabrėžia, kad maždaug trečdalis Ulubato žvejų yra moterys, o tai yra išskirtinis požymis Marmaros regionui. Pagal tą patį šaltinį, žvejai kasdien, išskyrus žvejų draudimo laikotarpius ir šventes, išplaukia į ežerą mažomis pluošto valtėlėmis; prie kranto pritvirtintos valtys nėra fotografijos dekoracijos, o kasdienio gyvenimo dalis. Rekomendacija pasivaikščioti ežero pakrantėje.

Pusiasalį geriausia pažinti einant pėsčiomis. Pradėkite nuo tilto gale esančio ąžuolo, o tada einant pakrante apkeliaukite visą salą; vienoje pusėje – ežeras, kitoje – prie sienų prispaustos namai. Pakrantėje esančiose gatvelėse ieškokite akmenų ir sienų fragmentų, tada pakilkite į Zambilės kalvą ir apsilankykite kultūros centre. Keliantis į kalvą, pusiasalio forma, matoma iš ežero, tampa aiškesnė. Pagal mokslinį tyrimą, vietiniai gyventojai taip pat siūlo plaukioti ežere valtimis; iš vandens matote, kaip sienos ir namai yra arti ežero. Tame pačiame šaltinyje nurodoma, kad kaimiečiai parduoda žemės ūkio produktus, žuvį ir vietinius patiekalus savo prekystaliuose. Saulėlydis, sezonas ir laikas.

Golyazi yra ežero rytuose, todėl ežeras tęsiasi į vakarus, o saulė vakare nusileidžia į vandenį. Todėl geriausia planuoti dieną antrąją pusę: iš pradžių apžiūrėkite gatves ir griuvėsius, o tada laukite saulėlydžio prie kranto arba kalno šlaite. Pavasaris ir vasara yra tinkamiausi mėnesiai stebėti gandrus ir nimfejas, o pavasaris ir ruduo – migruojančioms paukštyms. Žiemą lankytojų mažiau, todėl galima geriau pajusti vietinių gyventojų kasdienį ritmą. Pagal mokslinį tyrimą, pastaraisiais metais į Golyazi atvykstančių lankytojų skaičius padidėjo; jei norite ramios kelionės, pasirinkite darbo dieną. Naudingi patarimai.

Golyazi nėra muziejus, o gyvenamasis rajonas. Neįeikite į namų kiemus, fotografuodamiesi prie durų, paprašykite leidimo. Sienos ir griuvėsiai yra saugomi kultūros objektai; neinaite ant jų, neliudykite akmenų ir nenuimkite jų iš vietos. Pakrantėje esančios nendrės yra paukščių maitinimosi ir lizdų statymo vieta, todėl neikite į nendres ir išsineškite savo šiukšles. Vasaros mėnesiais, jei ilgai vaikštosite pakrante, turėkite su savimi kepur Regioninis skyrius, Uluabat ežero pelkės zona, https://bolge2.tarimorman.gov.tr/Menu/168/Bursa-Ulubat-Golu-Sulak-Alani

• Akbana, A. ir Bulut, Y. (2021), „Uluabat“ ežero, įtraukto į Ramsaro konvenciją, vertinimas ekoturizmo požiūriu, „Türk Tarım ve Doğa Bilimleri Dergisi“ 8(2), https://dergipark.org.tr/tr/pub/turkjans/article/751923
• Vikipedija, Gölyazı, Nilüfer, https://tr.wikipedia.org/wiki/G%C3%B6lyaz%C4%B1,_Nil%C3%BCfer
• Vikipedija, „Uluabat“ ežeras, https://tr.wikipedia.org/wiki/Uluabat_G%C3%B6l%C3%BC
• Vikipedija, Apollonia ad Rhyndacum, https://en.wikipedia.org/wiki/Apollonia_ad_Rhyndacum
• Vikipedija, „Uluabat“ ežeras, https://en.wikipedia.org/wiki/Lake_Uluabat