Yeralinis baseinas.

Yerebatan požeminė cisterna yra vienas svarbiausių kultūros paveldo objektų, leidžiantis pažinti didingos Stambulo istorijos pėdsakus. Šią didžiulę požeminę cisterną pastatė Rytų Romos imperatorius Justinianas I (527-565). Dėl iš vandens kyliančių ir atrodančių begalės marmurinio akmens kolonų, žmonės ją vadino "Yerebatan Sarayı" (požeminis rūmų kompleksas). Lotynų kalba šis statinys vadinamas "Cisterna Basilica". Kadangi toje vietoje anksčiau buvo Stoa bazilika, kai kurie žmonės ją vadina "Bazilika cisterna".

Yerebatan požeminė cisterna yra didžiausia uždara cisterna mieste, talpinanti 80 000 tonų vandens. Ji išsiskiria dideliu kiekiu atgabentų akmenų, naudojamų konstrukcijai. Šis milžiniškas statinys užima apie 10 000 m², yra stačiakampio formos, 140 metrų ilgio ir 70 metrų pločio. Pagal istorinius šaltinius, vanduo iš kanalų ir lietaus buvo tiejamas į Yerebatan požeminę cisterną, iš kur jis buvo paskirstytas į Didžiuosius rūmus, kuriuose gyveno imperatoriai, ir aplinkinius pastatus, taip patenkintas miesto vandens poreikiai šimtus metų. Vanduo buvo tiekiamas ir iš istorinio Hadrianus vandens tiekimo linijos.

Cisternoje yra 336 kolonos, kiekviena iš jų yra 9 metrų aukščio. Šios kolonos, išdėstytos 4,8 metro atstumu viena nuo kitos, sudaro 12 eilių, kiekvienoje iš kurių yra 28 kolonos. Dauguma kolonų, pagamintų iš įvairių marmoro rūšių, yra vientisos, o dalis – sudarytos iš dviejų dalių. Kolonų viršūnės taip pat skiriasi. Kai kuriose iš jų yra "korintinio" stiliaus elementai, o kitose – paprastos, be dekoracijų. Stebima, kad dauguma kolonų yra cilindrinės, išskyrus keletą, kurių forma yra kampinė arba su Petrus Gyllius, neatsargiai ištyrinėdamas konstrukciją, užfiksavo net 336 kolonas ir pastebėjo, kad ant cisternos viršuje yra daug šachtų. Gyllius'o pastaba: „Jie ištraukia vandenį kibirais; netgi viduje kasinėja ir apšviečia žibais bei žuvina. Per šachtas į cisterną patenka oras ir šviesa, o žuvys plaukioja šviesos spinduliuose“, atskleidė, kad tuo metu vietiniai gyventojai buvo „susipažinę“ su cisterna. Yerebatano cisterna, kuri pirmą kartą buvo atnaujinta Osmanų imperijoje, III. Ahmado laikotarpiu, o antrą kartą – II. Abdulhamido laikotarpiu, vėliau buvo nuolat atnaujinama. 1955–1960 metais 9 kolonos, kurioms grėsė sugriuvimas, buvo padengtos storais betono sluoksniais. 1985–1987 metais Stambulo metropolijos savivaldybė atliko išsamius atnaujinimo ir valymo darbus, per kuriuos buvo atrasti Medūzos galvų reljefai, kurie yra svarbiausias Yerebatano simbolis. Medūzos galvos, naudojamos kaip kolonų pamatų, yra skirtingai orientuotos: viena, esanti vakarinėje pusėje, yra atversta, o kita, esanti rytinėje, yra horizontaliai. Medūzos galvos, kurios yra vienas iš išskirtinių Romos skulptūros pavyzdžių ir sulaukia didelio lankytojų dėmesio, taip pat yra įkvėpimo šaltinis daugeliui legendų. Viena legenda teigia, kad Medūza yra viena iš trijų Gorgonų, kurių yra graikų mitologijoje, ir kurios gyvena požemiame. Medūza, kurios galva yra apvyniota gyvatėmis, turi galią paversti akmeniu tuos, kurie į ją pažvelgia. Kita legenda teigia, kad Medūza yra graži mergina, kuri didžiuojasi savo juodais akimis, ilgais plaukais ir gražiu kūnu. Medūza myli Zejų sūnų Persejų. Tačiau ir Athena myli Persejų ir pavydi Medūzai. Todėl Athena paverčia Medūzos plaukus gyvatėmis. Nuo tada visi, kurie pažvelgia į Medūzą, paverčiami akmeniu. Vėliau Persejus nukerta Medūzos galvą ir, naudodamasis jos galia, nugalėja daugelį savo priešų. Po restauracijos 1987 metais, Stambulo metropolijos savivaldybė įrengė apžiūros aikštelę ir atidarė cisterną kaip muziejų. Šis puikus pastatas nuo tada tapo įvairių nacionalinių ir tarptautinių renginių vieta. Šią paslaptingą vietą, kuri yra neatsiejama Stambulo turizmo programų dalis, iki šiol yra aplankę daugybė žmonių, įskaitant buvusį JAV prezidentą Billą Clintoną, buvusį Nyderlandų premjerą Medūzos galvų cisternoje esančios kolonų bazės daugiausia yra cilindrinės formos, nors kelios iš jų yra kampinės arba su grioveliais. Du Medūzos galvos, esančios cisternos šiaurės vakarų kampe ir naudojamos kaip kolonų bazės, yra vieni iš Romos laikų skulptūrų šedevrų. Nežinoma, iš kokių statinių šios Medūzos galvos buvo atgabentos ir čia įrengtos. Mokslininkai dažniausiai mano, kad jos buvo atgabentos tik kaip kolonų bazės, kai buvo statoma cisterna. Tačiau tai nepašalina legendų, susiklosčiusių aplink Medūzos galvas. Pagal vieną legendą, Medūza yra viena iš trijų Gorgonų, mitologinių būtybių, atstovaujančių požemio pasaulio moteriškąją pusę. Viena iš šių trijų seserų, Medūza, turėjo gyvatės plaukus ir gebėjo paversti akmeniu tuos, kurie į ją pažvelgdavo. Pasak vienos versijos, tuo metu Gorgonų paveikslai ir skulptūros buvo naudojami apsaugant didelius pastatus ir svarbias vietas, todėl Medūzos galva buvo įdiegta ir čia. Kita legenda teigia, kad Medūza buvo graži mergina su juodais akimis, ilgais plaukais ir nuostabiu kūnu. Medūza mylėjo Zejaus sūnų Persejų. Tuo tarpu Athena taip pat mylėjo Persejų ir pavydėjo Medūzai. Dėl to Athena pavertė Medūzos plaukus gyvatėmis. Nuo tada visi, kurie pažvelgdavo į Medūzą, pavergdavo akmeniu. Vėliau Persejus nukirpo Medūzos galvą ir naudojo jos galią nugalėdamas daugelį priešų. Remiantis šia istorija, Bizantyje Medūzos galvos buvo išgraviruotos ant kardų rankenų ir įdėtos ant kolonų bazių (atsuktoms, kad žmonės neatrastų akmeniu). Pasak kitos legendos, Medūza pažvelgė į veidrodį ir pavertė save akmeniu. Todėl šioje skulptūroje atlikėjas atvaizdavo Medūzą trijose skirtingose pozose, atsižvelgdamas į šviesos atspindžių kampus.