Pereiti prie pagrindinio turinio
Radar Türkiye
Atraskite renginius programėlėje
Atidaryti
Radar Türkiye

Nuo Terkos iki čiaupų: Stambulo modernioji vandens istorija.

Stambulas nėra miestas, pastatytas prie didelio ežero ar upės, todėl jo istorijoje vanduo visada turėjo būti gabenamas iš toli.

Radar TürkiyeRadar Türkiye15 Ekim 202629
Įvertinimų dar nėra

Prisijunk, kad galėtum pažymėti ir įvertinti

Nuo Terkos iki čiaupų: Stambulo modernioji vandens istorija.

Stambulas nėra miestas, įsikūręs prie didelio ežero ar upės, todėl jo istorijoje vanduo visada turėjo būti gabenamas iš toli. „İSKİ“ (Stambulo vandentiekio ir kanalizacijos administracija) savo istorijoje šią ilgą istoriją skirsto į tris etapus: Romos, Bizantijos, Osmanų ir Respublikos. Arkos, užtvankos, cisternos ir fontanai yra labiausiai žinomas šios istorijos aspektas; mieste jau yra maršrutai, leidžiantys apžiūrėti šiuos statinius. Šis straipsnis nagrinėja mažiau žinomą istorijos dalį – laikotarpį nuo XIX amžiaus pabaigos, kai vanduo pradėtas siurbti garo siurbliais, tiekti į namus vamzdynais ir kaupiamas užtvankose, iki šių dienų. Galiausiai, mes pasakysime, kuriuose pastatuose ši istorija šiandien yra išlikusi.

Nuo fontanų iki vamzdžių:

Osmanų miestas vandens paskirstymą vykdė naudojant gravitaciją, t. y. vanduo tekėjo savaime. Vanduo, paimtas iš šaltinio, tekėjo per tunelius ir galerijas, per arkas – per slėnius, buvo paskirstomas naudojant specialias konstrukcijas, spaudimas reguliuojamas naudojant vandens matuoklius, ir galiausiai patenkdavo į fontanus. Pasak „İSKİ“ istorijos, kiekvienoje paskirstymo vietoje vanduo buvo matuojamas, o matavimo vienetas buvo „lüle“. Šios sistemos pakako, kad būtų aprūpintas vienas kaimo fontanas, tačiau ji neleidė tiekti vandenį į aukštesnius naujų, daugiaaukščių pastatų aukštus. Antroje XIX amžiaus pusėje Beyoğlu ir Galata rajonuose atsiradę daugiabučiai pastatai signalizavo apie naują, spaudžiamam vandeniui priklausantį miestą. Sprendimas atėjo kartu su koncesija. Pasak „İSKİ“ istorijos, 1868 metais, sultono Abdülaziz laikotarpiu, prancūzų įmonei buvo suteikta koncesija, ir buvo įkurta įmonė, oficialiai vadinta „Dersaadet Anonim Su Şirketi“, tačiau žmonės ją vadino „Terkos Şirketi“. Ši įmonė turėjo tiekti vandenį iš Terkos ežero į Beyoğlu, Galata, Haličiaus vakarinę pakrantę ir Bosforo Rumelio pakrantę. Marmaros universitete parengtoje disertacijoje teigiama, kad tai buvo Osmanų akcinė įmonė, turėjusi daug akcininkų, ir ji pardavinėjo vandenį abonementų ir vandens skaitiklių būdu. Pagal tą patį tyrimą, sutartis taip pat numatė, kad nemokamai būtų tiekiamos vandens ligoninėms, karinėms įstaigoms ir gaisrams gesinti. Idėja apie vandens skaitiklį, kuris šiandien yra kiekvienuose namuose, pirmą kartą Stambule atsirado dėl šios įmonės İSKİ (Stambulo Vandens Valdymas) tinklalapyje nurodoma, kad šis stotis veikė iki 1967 metų ir šiandien yra saugomas kaip pramonės muziejus. Pats ežeras šiuo metu yra įtrauktas į miesto vandens šaltinių sąraše pavadinimu „Terkos užtvanka“, o jo eksploatavimo pradžia vis dar nurodoma kaip 1883 metai.

Anatolijos pakrantė taip pat tuo pačiu metu įgijo savo įmonę. Pasak İSKİ, 1888 metais buvo įkurta „Üsküdar Kadıköy“ vandens įmonė, o 1893 metais buvo pastatyta pirmoji „Elmalı“ užtvanka ant „Elmalı“ upės. Tinklai buvo įrengti pakrantėje nuo „Anadolu Hisarı“ iki „Bostancı“. Užtvankos vandenį valanti įrenginys, pakėlimo centras, vandentiekio linija, vedanti į „Bağlarbaşı“, ir „Bağlarbaşı“ vandens rezervuaras taip pat buvo šios įmonės projektai. „Elmalı 2“ užtvanka, esanti ant „Çavuşbaşı Çayı“ upės, buvo pastatyta 1950 metais. Šiandien abi užtvankos kartu yra vienas iš mažiausių miesto vandens šaltinių, tačiau tai yra vieta, kur „užtvanka“ pirmą kartą buvo susieta su Stambu.

**„Hamidiye Suyu“ ir „Cendere“ stotis**

Augant miesto poreikiams, buvo kuriamos ir vandens tiekimo sistemos. İSKİ istorijoje svarbiausia yra „Hamidiye Suyu“, pastatyta sultono II Abdulhamido laikais. Šis vanduo, gaunamas iš šaltinių Kemerburgaz regione, tiekiamos kaimynystės karinių būstinių, rūmų ir maždaug penkiomsdešimčiai fontanų. Šaltiniai šiuo klausimu šiek tiek skiriasi; İSKĮ teigia, kad sistemos istorija prasidėjo 1904 metais, o šaltinius aprašantys šaltiniai rašo, kad „Cendere“ siurblinė pradėjo veikti 1902 metais. „Cendere Hamidiye“ siurblinė buvo įkurta Cendere slėnyje, kad surinktą vandenį iš rezervuarų galėtų tiekti į miestą. Pasak Stambulo metropolinės savivaldybės bibliotekos tinklalapio, stotis buvo pastatyta, nes „Taksim“ vandens tiekimas nebetenkino augančių poreikių, ir ji tiekdavo maždaug 1200 kubinių metrų vandens per dieną, įskaitant fontanus prie „Yıldız“ rūmų. Pastatas veikė iki 1990-ųjų, vėliau tiekdavo vandenį tik keliems fontanams. Pagal „Vikipedijos“ straipsnį, katilai buvo pagaminti Šveicarijoje, o 1960-aisiais garo mašinos buvo perkeltos į senąją stotį Terkose, o jų vietoje įrengtos elektrinės siurblinės. 3 „Terkos“ įmonė buvo įsigyta Stambulo savivaldybės, o 1933 m. gegužės 27 d. priimtu 2226 numeriu įstatymu buvo įkurta Stambulo vandens valdyba. Valdyba buvo organizuota kaip savivaldybei priklausanti, tačiau turinti savarankišką teisinę asmenybę. Šiuo laikotarpiu buvo padidintas „Terkos“ pakėlimo centro ir „Kağıthane“ valymo įrenginių pajėgumas, o garo varikliais varomas siurbliai buvo pakeisti elektriniais. Buvo nutiestas energijos linijos ruožas tarp „Terkos“ ir „Silahtarağa“, „Çırpıcı“ rajone buvo išgręžti arteziniai šuliniai ir ten buvo įrengtas pakėlimo centras.

Augant gyventojų skaičiui, ežero ir šaltinių vandens ėmė nepakakti, todėl Stambulas įžengė į užtvankų erą. Pasak „İSKİ“ duomenų, „Ömerli“ ir „Alibey“ užtvankos buvo pradėtos eksploatuoti 1972 m., o „Şile“ regione esanti „Darlık“ ir „Büyükçekmece“ užtvankos – 1989 m. Šiandien „Ömerli“ yra didžiausias miesto vandens šaltinis, kurio metinis pajėgumas yra didžiausias, ir didžioji Anatolijos pusės dalis gauna vandenį iš šios užtvankos. „Büyükçekmece“ regione ežeras buvo atjungtas nuo jūros, taip suformavus užtvankos ežerą. 1981 m. buvo įkurta Stambulo vandens ir kanalizacijos valdyba („İSKİ“), o 1984 m. ji buvo įtraukta į didmiesčio savivaldybės struktūroje. 1990-aisiais vandens paieškos išsiplėtė iki Trakijos gylių. „Istranca“ upeliuose buvo pastatytos „Düzdere“, „Kuzuludere“, „Büyükdere“, „Sultanbahçedere“ ir „Elmalıdere“ užtvankos, kurios buvo baigtos statyti nuo 1995 iki 1997 m. „Kazandere“ buvo atidaryta 1997 m., o „Pabuçdere“ – 2000 m. Pasak „İSKİ“, šios dvi užtvankos buvo sujungtos 2507 metrų ilgio tuneliu, o „Kazandere“ perteklinis vanduo buvo nukreiptas į „Pabuçdere“. „Sazlıdere“ užtvanka buvo pradėta eksploatuoti 1998 m., netoli „Küçükçekmece“ ežero.

Didelis žingsnis buvo žengtas iš rytų. 2004 m. buvo įjungtos „Yeşilçay“ reguliatoriai, kurie tieks vandenį iš „Göksu“ ir „Çanak“ upių, esančių už „Şile“. 2007 m. Šiame tekste aprašomi kelios vietos, susijusios su vandens tiekimo sistemomis. Galima surengti ekskursiją, kurios metu būtų galima apžiūrėti ežerus ir aplinkinius miškus, o ją galima suplanuoti tą pačią dieną. Geriausios vietos, iš kurių galima apžiūrėti užtvankas, yra Ömerli ir Büyükçekmece. Ömerli užtvankos ežeras driekiasi tarp Čekmeköy ir Šile esančių miškų; jo pakrantės yra apsaugoma zona, todėl prieigą prie jų riboja kelias, ir būtina laikytis ten esančių įspėjamųjų ženklų. Büyükçekmece ežeras yra lengvai pasiekiamas iš miesto, nes yra netoli pakrantės.

Praktiniai patarimai:

Dauguma šio teksto aprašomų vietų yra nutolusi viena nuo kitos, todėl stenkitės nebandyti jas apžiūrėti visų per vieną dieną. Geriau Cenderę įtraukti į popietinę ekskursiją po miestą, Terkos – į savaitgalinę kelionę į šiaurę, o Büyükçekmece – į maršrutą palei vakarinę pakrantę. Dauguma vandens tiekimo įrenginių yra apsauginėse zonose, todėl atkreipkite dėmesį į tvoras, įspėjamuosius ženklus ir nuotraukų draudimus. Ir kitą kartą, kai atversite čiaupą, prisiminkite, kad vanduo galėjo atkeliauti iš Istrancos, Ömerli arba Meleno.

Šaltiniai:

Komentarai

0/1000

Parašyk pirmą komentarą