Pereiti prie pagrindinio turinio
Radar Türkiye
Atraskite renginius programėlėje
Atidaryti

Taşpınar kilimas – audimo tradicija, klestėjusi Hasano kalno papėdėje.

Vietinio kilimas. Vienas iš svarbiausių Aksaray regiono rankdarbių yra „Taşpınar“ kilimas.

Radar TürkiyeRadar Türkiye6 Kasım 2026
Įvertinimų dar nėra

Prisijunk, kad galėtum pažymėti ir įvertinti

Taşpınar kilimas – audimo tradicija, klestėjusi Hasano kalno papėdėje.

Vietinio kilimo kilimas

Vienas iš Aksaray regiono rankų darbo gaminių, kuriam skiriamas didelis dėmesys, yra „Taşpınar“ kilimas. Pagal Kultūros ir turizmo departamento svetainėje esančią informaciją, iki 1960-ųjų metų kiekviename kaimelyje, esančiame aplink Aksaray, kilimų raštai turėjo unikalų charakterį; po šių metų „Taşpınar“ kilimo modelis tapo populiarus ir naudojamas iki šiol. Toje pačioje svetainėje teigiama, kad Aksaray nuo Selčukų laikų yra žinomas kilimų centras, o ši tradicija išliko ir Osmanų laikotarpiu. Svetainėje taip pat pažymima, kad šis centras nėra pakankamai žinomas dėl to, kad yra labai mažai senų kilimų, kurie galėtų atskleisti jo charakteristikas. Šis tekstas bando suprasti „Taşpınar“ kilimą ne per muziejuje eksponuojamus artefaktus, o per jo medžiagas, raštų pavadinimus ir tipus.

Aksaray universiteto „E-Şehir“ enciklopedijoje esančiame straipsnyje apie kilimą, informacija apie jo praeitį renkama iš keliautojų ir istorikų užrašų. Pagal šį straipsnį, Selčukų laikais Aksaray kilimai buvo eksportuojami produktai, o avies vilnos kilimai buvo siunčiami į tokius miestus kaip Damaskas, Egipto, Irako, Indijos ir Kinijos. Straipsnyje taip pat rašoma, kad keliautojas Ibn Batuta, kuris lankėsi mieste XIV amžiuje, rašė, kad Aksaray mieste gaminami kilimai ir kilimai buvo žinomi Aksaray pavadinimu. Pagal straipsnį, pirmasis rašytinis šaltinis, kuriame minimas „Taşpınar“ pavadinimas, yra 1869-1870 metų „II. Konya Salnamesi“ (Konijos metraštis); šiame metraštyje pateikiama daug informacijos apie Aksaray, minimi kilimai ir kilimai, o taip pat rašoma, kad „Taşpınar“ mieste gaminami kilimai yra aukštos kokybės. Anglas keliautojas W. J. Hamilton apie 1837 metus rašė, kad Aksaray apylinkėse yra daug laukų ir sodų, kur auginamos dažymo augalai. Šie duomenys rodo, kad dažymo augalai turėjo svarbią vietą regiono ekonomikoje.

Geografinis ženklas

„Taşpınar“ rankų darbo kilimas yra įregistruotas kaip geografinis ženklas. Pagal Kultūros portalo duomenis, registracijos numeris yra 0007, o ženklo tipas yra kilmės ženklas. Registracijos duomenyse nurodoma, kad produkto išskirtinis bruožas yra stilizuotų augalinių ir geometrinių motyvų išdėstymas ant kilimo paviršiaus, taip suformuojant kampus ir centrus, o kilimo pagrindas lieka tuščias. Spalvos yra ryškios; pagrindinės spal Šioje vietovėje kilimų audėjai anksčiau patys vilną pjovė, verė ir dažė. Šiandien, dėl gyvulininkystės mažėjimo ir vilnos apdorojimo sudėtingumo, daugelis audėjų naudoja jau paruoštus dažytus siūlus, tačiau vilnos paruošimas ir natūralių dažų naudojimas yra siejami su unikaliu Taşpınar kilimų bruodu. Šią vietovę su kilimu jungia ypatinga detalė – akmuolys. Pagal „E-miesto“ aprašą, svarbiausia Taşpınar kilimų savybė yra tai, kad jie yra austi iš vilnos, kurią dažo naudojant medžiagą, surinktą prie Hasan kalno papėdėje, o vietiniai ją vadina „akmuoliu“ arba „juodu akmeniu“. Teigiama, kad šis akmuolys apsaugo vilną nuo išblukimo ir išlaiko jos blizgesį. Vilna yra dažoma kartu su šiuo akmeniu, kitais augaliniais dažais ir akmens druska, verdant ją katile. Tarp naudojamų dažų yra augaliniai dažai, ąžuolo lapai ir riešutai, valonų riešutų lukštai, vynuogių lapai, džiovinti prinokę vaisiai ir granatų lukštai. Iš vynuogių lapų gaunami šviesiai geltoni atspalviai, iš akmuolio – žali, o iš granatų lukštų – geltoni ir žali. Norint užfiksuoti spalvas, naudojamos tokios medžiagos kaip šap, valgomoji druska, ąžuolo medienos pelenai ir marinuotų daržovių skystis. Akmuolio, kilusio iš Hasan kalno vulkaninių šlaitų, įtaką kilimo spalvai galima laikyti konkrečiausia šios audimo technikos ir vietovės sąsaja.

Audimo procesas:
Po dažymo paruošiami audimo siūlai. Pagal „E-miesto“ aprašą, audimo siūlai Taşpınar regione vadinami „arış“, o audimo siūlai – „argaç“ arba „ara geçgi“. Kiekvienas audimo siūlas, apvyniotas aplink audimo staklę, vadinamas „tin“, o „tin“ skaičius atitinka kilime naudojamų siūlų kiekį. Siekiant išvengti kilimo išsiskleidimo, kiekvieno „tin“ apvyniojimo metu užmezgamas mazgas, vadinamas „çitime“. Visi šie terminai yra būdingi vietos kalbai ir atspindi audėjų kalbą dirbtuvėje.
Įdomus įrankis, naudojamas Taşpınar kilimų audimo procese, yra pavyzdžių kilimas. Pagal aprašą, audėjai audžia kilimus arba atsimindami, arba žiūrėdami į anksčiau austus kilimus, kuriuose yra tik motyvų pavyzdžiai. Pavyzdžių kilime yra kiekvieno motyvo pavyzdys ir ketvirtadalis pagrindo. Audėjas žiūri į šį kilimą, Čiukšinis kilimas: Šis kilimas vadinamas taip, nes yra sudarytas iš dviejų kilimų, išdėtų vienas prie kito. Taip pat yra žinomas kaip vidurinis kilimas. Išdėstas šalia kito, jis užima tiek pat vietos, kiek pagrindinis kilimas. Ketvirčio kilimas yra tokio paties principo – jis yra mažesnis už „kelle“ kilimą. Pagalvės kilimas yra toks dydžio, kad jį galima padėti po kūnu arba apvynioti juo. Jis yra žinomas kaip lovos kilimas. Šių kilimų, turinčių ilgus plaukelius, paviršius paprastai yra dekoruotas trimis linijomis, primenančiomis šunų ar kačių pėdų atspaudus. Pagrindinė spalva dažniausiai yra balta, o raštai – geltoni, raudoni ir rudiniai. „Sedir“ kilimas yra skirtas dengti žemę prie langų. Jis paprastai yra 500 x 100 centimetrų dydžio. Jo raštai yra panašūs į vietinių kilimų raštus, o kraštuose dažnai matomi „deve tabanı“ (kamelo pėdų) motyvai. Pagalvės kilimas buvo skirtas dėti ant gyvulių nugaroms. Senesnių pavyzdžių dydis yra apie 80 x 60 centimetrų. Pagal administracijos puslapio informacija, iki 1950 metų buvo veriami tokie kilimų tipai kaip lovos kilimas, „sedir“ kilimas, šoninis kilimas, pagalvės kilimas, krepšio kilimas ir balno kilimas. Dalis šių tipų šiandien jau yra pamiršti.

Raštų interpretavimas:
Apžiūrint „Taşpınar“ kilimą, verta atkreipti dėmesį į atskiras linijas, kad būtų lengviau interpretuoti raštus. Pirmiausia pažvelkite į centrą: administracijos puslapis teigia, kad daugumoje kilimų centre yra dvi dalys – „çivil“ (spyglių) ir „ak“ (akies) centras. Toliau pereikite prie kampų: pagrindiniame kilime kampai turi pavadinimus „taban köşe“ (pagrindo kampas), „çingıllı köşe“ (spyglioto kampo), „salkım köşe“ (vynuogės kampo) ir „gül köşe“ (rožių kampo). Apačioje esanti dalis yra skirstoma į „gül ayak“ (rožių kojos), „Osmanlı ayak“ (osmanų kojos), „el motifli ayak“ (rankų motyvų kojos), „çapar ayak“ (diržo kojos) ir „kamalı ayak“ (ankstyvų kojų). Sandėlio dalis atsiranda tokiomis formomis kaip „merdivenli sandık“ (lauko sandėlis), „kamalı sandık“ (ankstyvų sandėlių) ir „güllü sandık“ (rožių sandėlių). „Sallama“ dalis pasižymi „boncuklu sallama“ (karoliukų), „düz sallama“ (lygi Apžiūrint kilimą:

Jei norite išvysti „Taşpınar“ kilimą, štai kaip jį atpažinti. Pirmiausia perskaitykite geografinės nuorodos aprašymą: didelis plotas, vyraujantys tamsiai mėlynos ir raudonos spalvos, kampų ir centro ornamentika. Tada pabandykite atpažinti kilimo centre esantį elementą, kampus, kraštus, pagrindą ir papuošimus. Atkreipkite dėmesį į kraštų apvadą, vadinamą „boncuk“, ir trumpų kraštų apdailą. Iš kilimo dydžio pabandykite nustatyti jo tipą: didelis kilimas yra pagrindinis, šiek tiek mažesnis – centrinis, o ilgaplaukis – pagalvė. Jei svarstote apie kilimo pirkimą, tiesiog turėkite su savimi geografinės nuorodos aprašymą ir pasirinkite natūraliai dažytą vilną. Prieš apžiūrėdami pavyzdžius muziejuose ar parodose, patikrinkite atitinkamos institucijos naujausią informaciją. „Taşpınar“ kilimas yra Aksaray regiono, jo avininkystės ir augalų dažymo tradicijų atspindys. Kiekvienas ornamentas, kiekviena spalva ir kiekvieno kilimo tipo dydis – tai informacija, atspindinti regiono kasdienį gyvenimą. Žvelgiant į kilimą šia perspektyva, jis tampa ne tik dekoratyviu elementu, bet ir dokumentu.

Šaltiniai:

Komentarai

0/1000

Parašyk pirmą komentarą