Pereiti prie pagrindinio turinio
Radar Türkiye
Atraskite renginius programėlėje
Atidaryti

Šebinkarahisaro pilis ir akmeninė miesto dalis, esanti po pilies.

Šis miestas, įsikūręs Kelkit upės slėnyje, yra senovinis pilies miestas. Šebinkarahisar, kai kalbama apie Giresuną, siūlo visiškai kitokį vaizdą nei paplūdimiai – tai istorinis miestas, įsikūręs ant kalvos.

Radar TürkiyeRadar Türkiye6 Kasım 20267
Įvertinimų dar nėra

Prisijunk, kad galėtum pažymėti ir įvertinti

Šebinkarahisaro pilis ir akmeninė miesto dalis, esanti po pilies.

Kelkit slėnio pakrantėje esantis pilies miestas

Šebinkarahisar miestas siūlo visiškai kitokį vaizdą nei Giresun miestas, kuris yra žinomas savo pakrantės kraštovaizdyje. Pagal rajono valdybos turizmo vadove, miestas yra Rytų Juodosios jūros regione, Giresuno kalnų pietinėje pusėje, Kelkit slėnyje; jo aukštis virš jūros lygio yra 1300 metrų. Turkijos islamo enciklopedijoje (TDV) rašoma, kad miestas buvo įkurtas Giresuno kalnų šlaituose, ant nuolydžio, 1300–1360 metrų aukštyje. Keliautojas, atvykęs iš Juodosios jūros pakrantės, turi įveikti kalnus ir pasiekti kitą geografinę vietovę, kur vyrauja švelnus ir gaivus klimatas. Šebinkarahisarą supa Dereli (šiaurėje), Yağlıdere (šiaurės rytuose), Alucra (rytuose), Çamoluk (pietrytėse), Akıncılar ir Gölova (pietvakariuose), Suşehri ir Koyulhisar (vakaruose) bei Mesudiye (šiaurės vakaruose) rajonai. Oficialūs šaltiniai pateikia skirtingus atstumus iki Giresuno miesto centro: Kultūros portalas nurodo 109 km, o rajono valdyba – 118 km, taigi kelionės atstumas yra maždaug 110–120 km. Atstumas iki Sivaso yra 198 km, o iki Erzincano – 124 km, o tai rodo, kad miestas yra svarbus susisiekimo mazgas, jungiantis su kitais regionais. Miesto identitetą formuoja pilis. TDV teigia, kad pilies, davusios miestui pavadinimą, griuviai stovi ant bazalto uolos, esančios rytuose. Pilis dominuoja virš miesto ir yra matoma iš beveik kiekvienos miesto vietos, todėl tai yra natūraliausia vieta, kuria verta pradėti apžiūrą. Pavadinimų istorija: nuo Koloneijos iki Šebinkarahisaro

Šios pilies ir miesto pavadinimas per šimtmečius buvo keičiamas daug kartų, o pavadinimų seka atspindi miesto istoriją. Pagal TDV, IX ir X amžiais šis miestas buvo žinomas kaip Koloneia. XI amžiuje jis buvo vadinamas Mavrokastron, o XII amžiuje šis pavadinimas buvo naudojamas tiek miestui, tiek piliai. Turkų kalba "Mavrokastron" buvo verčiamas kaip "Karahisar", o šis pavadinimas, pagal tą patį šaltinį, buvo suteiktas turkais XIV amžiuje. Osmanų laikotarpiu, dėl šachtų, šis Karahisar buvo atskiriamas nuo kitų Karahisarų ir buvo vadinamas Šapkarahisar arba Šarkikarahisar. Dabartinis Šebinkarahisaro pavadinimas atsirado XIX amžiuje. XVII amžiuje regione buvo naudoj Miesto įėjimas, pasiekiamas laiptinėmis pakopomis, yra su aštriais arkų atramomis, o šalia jo stovi du bokšteliai, kurių planas yra pusapvalis. Šis vartai, pastatytas iš akmens, taip pat žinomas kaip Selčukų vartai. Apie penkiolika iki dvidešimt metrų šiaurės rytų kryptimi nuo vartų yra dar vieni vartai, kurie, kaip manoma, buvo uždaryti, ir kurie, kaip teigiama, yra iš Bizantijos laikų. Šiaurės vakarinėje išorinės sienos pusėje yra didelis, ovalo formos bokštas, kuris šaltiniuose vadinamas Mergaičių pilimi. Bokšteliai, orientuoti į pietus ir rytus, yra labai sugriauti. Tiems, kurie nori fotografuoti, pusapvaliai bokšteliai prie vartų ir į uolą iškaltos laiptinės siūlo įspūdingiausias kadruotus vaizdus. Stovėdami tarp laiptų, grįžkite žvilgsniu į miestą – tai yra lengviausias būdas suprasti, kodėl pilis buvo pastatyta būtent ant šio uolos masyvo. Platus vaizdas vis dar atskleidžia pilies stebėjimo ir gynybos funkcijas. Aštuonkampis bokštas ir cisternos.

Vidinis kiemas yra apie penkiolika iki dvidešimt metrų atstumu nuo išorinio kiemo, pastatytas ant uolingo grunto, ir į jį patenkama per bokštą, kuriame yra vartai. Į bokštą patenkama per lanku apribotus vartus; vartų anga yra nuo 1,54 iki 1,90 metro pločio. Keturiasdešimt du laipteliai veda į viršutinę aikštelę. Bokštas yra 27 metrų aukštyje, o jo kiekvienoje pusėje, išskyrus paviršių, į kurį atidaromi vartai, yra po septynias langines. Vidinio kiemo sienos, be šio didelio bokšto, yra sustiprintos keturiais mažais, pusapvaliais bokšteliais. Apie 2,70 metro į pietus nuo bokšto yra cisterna, kurios matmenys yra 6,20 x 4,20 metro, o gylis – 8 metrai; ji iš dalies iškasta iš uolos, o viršus apmūrytas iš akmenų ir moliūgo. Vanduo yra gyvybiškai svarbus piliai. Kultūros portale rašoma, kad pilies viduje yra daug įvairaus dydžio cisternų, iš kurių svarbiausia yra vadinamasis "Kırk Badal" – vandens tunelis. Šios cisternos buvo dalis sistemos, kuri leido piliai atsilaikyti ilgą laiką apsuptyje. Istorijos sluoksniai.

Pilies istorija atspindi valstybių, kurios valdė miestą, seką. TDV teigia, kad pilies atstatymą perėmė Bizantijos imperatorius Justinijanas I, ir kad ji tapo svarbiu pasienio punktu. Netruk Šis pilis, pastatytas amžių eigoje, buvo pažeistas dėl žemės drebėjimų, o paskutinį kartą atnaujintas 2003 metais. Ši informacija padeda suprasti, kodėl akmenys, iš kurių pastatytos pilies sienos, priklauso skirtingiems laikotarpiams. Pilies vieta ir miesto ekonomika.

Norint suprasti, kodėl pilis buvo pastatyta būtent šioje vietoje, reikia pažvelgti į išteklius. Pagal Turkijos istorijos leidinį (TDV), pilies šalia esanti šapo kasykla buvo kontroliuojama, o šiaurėje, link Giresuno, ėmėsi kasybos kelio. Šis kelias, einantis per rožinio akmens klodą, buvo svarbus, nes šapo kasykla, kaip rašoma šaltiniuose, nuo senovės buvo žinoma ir eksportuota į Europą. Šapas buvo naudojamas vaistų gamyboje, aukso ir sidabro poliravime, dažų gamyboje ir odos apdorojime. TDV teigia, kad XII amžiuje didėjantis Europos tekstilės pramonės poreikis šapui buvo patenkintas daugiausia iš Anadolijos, ypač iš Šebinkarahisaro. Osmanų valdymo laikais kasykla buvo perduota valstybei, o kasybos kaimai susijungė į grupę; šiuose kaimuose buvo naudojamas pavadinimas "kuray şaphane". Sancakas, dėl kasyklų, buvo siauras koridorius, jungiantis Ordū ir Bulancaką su jūga, o tai suteikė pranašumą transportavimui. XVI amžiaus registracijos duomenimis, pilies gynėjų skaičius buvo 279, iš kurių 191 buvo pilies karių. Šis skaičius rodo, kad pilis buvo svarbus regiono saugumo centras. 1647 metais Evliya Čelebi, keliaudamas per Šebinkarahisarą, rašė, kad pilies viduje yra septynios gyvenamosios patalpos; TDV abejojo, ar šis skaičius atspindi tikrovę. Kultūros portale teigiama, kad Evliya Čelebi savo kelionių aprašyme minimi daug cisternų ir grūdų sandėlių pilies viduje.

Pasivaikščiojimas po pilį.
Išlipus iš pilies, miesto akmeninė architektūra pati savaime yra verta pasivaikščiojimo. Rajono valdybos turizmo vadovas senovinius Šebinkarahisaro namus apibūdina kaip tradicinės architektūros akmeninius ir mūrinus pastatus, pastatytus XIX ir XX amžiais. Abdi Bey namas pastatytas 1866 metais ir yra Avutmuş rajone. Akşenler namas išsiskiria akmenų apdirbimu ir datuojamas XIX amžiaus pabaiga. Taşhanlar yra karavanseris, pastatytas 1647 metais Taban Mehmet Ağa. Senovinės fontanai suteikia pasivaikščiojimui ypatingą atmosferą. Šis tekstas yra apie Šebinkarahisarą, Turkijoje. Štai jo vertimas į lietuvių kalbą:

Šlaitai, akmeninėmis laiptinėmis pakopomis vedžiantys į viršų, reikalauja atsargumo. Būkite atsargūs, ypač lyjant arba esant ledui. Jei keliaujate su vaikais ar vyresnio amžiaus žmonėmis, būkite ypač atsargūs. Visą struktūrą arba jos dalis gali būti laikinai uždarytos dėl remonto darbų. Prieš apsilankant, patariama pasiteirauti apie aktualią informaciją Giresuno kultūros ir turizmo departamente arba Šebinkarahisaro valdyboje. Oficialiose svetainėse rasite informaciją apie lankymo sąlygas ir darbo valandas. Miestas yra 1300 metrų aukštyje, todėl oras čia labai skiriasi nuo pakrantės. Todėl rekomenduojama apsirengti atsižvelgiant į sezoną ir atsinešti vandens. Geriausia dėvėti uždarus, gerai prilaikančius kojas batelius. Šeškino šlapias krioklys, Kılıçkaya užtvanka, Dikmetaš užtvanka, Baltaşı ir Çatalgöl yra populiarios turistų lankomos vietos, kurias valdyba įtraukė į natūralių grožybių sąrašą. Galite suplanuoti ekskursiją į pilį kartu su apsilankymu vienoje iš šių vietų. Regiono produktai apima Šebin riešutus, vaisių salotėles, smegenėles, slyvas, uosius, spanguolius, sausus vaisius ir gėlių medų. Regiono kulinarinis ypatumas yra Toyga sriuba. Jei atvykstate į Giresun automobiliu, atsiminkite, kad kelias yra apie 110-120 kilometrų, todėl iš anksto suplanuokite grįžimo laiką.

Šaltiniai:

Komentarai

0/1000

Parašyk pirmą komentarą