Kapadokijos požeminiai miestai: Derinkuyu ir Kaymaklı.
Apsupta vulkaninių uolienų gyvenvietė. Kelionės metu, vykstant iš Nevšehiero į pietus, link Nygdės, po kurio laiko kraštovaizdis virsta įprasta laukų ir kaimo vaizdu.
Prisijunk, kad galėtum pažymėti ir įvertinti

Požeminių miestelių architektūra
Nevšehire pietuose, keliaujant Niğdės link, kraštovaizdis greitai virsta įprasta laukų ir kaimų vaizdu. Tačiau po šiuo plokščiu paviršiumi slepiasi vienas iš įspūdingiausių Kapadokijos inžinerijos kūrinių. Kultūros ir turizmo ministerijos muziejų puslapyje nurodoma, kad požeminiai miesteliai buvo pastatyti dėl regiono geologinės sandaros. UNESCO puslapyje, esančiame Kultūros portale, pateikiama panaši informacija. Erciyes, Hasan Dag ir Göllüdag ugnikalnių išsivertusios medžiagos padengė regioną tufais, o vėjas ir vanduo milijonais metų šiuos tufus nuėrė. Dėl šios savybės paviršiuje esančios stulpelės ir uolų namai požemyje tapo kameromis, koridoriais ir salėmis. Kapadokijos požeminiai miesteliai nėra vienetiniai atvejai. Pagal valstybinio administracijos puslapio informacija, regione yra trysdešimt šeši požeminiai miesteliai; tačiau šį skaičių reikėtų laikyti informacija, pateikta tame puslapyje, o ne oficialiu duomenų. Šio straipsnio tema yra du iš šių požeminių miestelių, esančių arčiausiai Nevšehire ir populiariausių tarp turistų: Derinkuyu ir Kaymakli.
Kodėl statyti požemyje?
Valstybiniai muziejų puslapiai pateikia panašius atsakymus į šį klausimą. Šie miesteliai, kurių įėjimai yra sunkiai pastebimi, buvo skirti apsaugai nuo išorės grėsmių. UNESCO puslapyje, esančiame Kultūros portale, jie apibūdinami kaip pastatai, pastatyti saugumo sumetimais, esant itin sudėtingoms situacijoms. Muziejaus puslapyje pabrėžiama, kad tie, kurie slepiasi, galėjo būti priversti ilgą laiką gyventi be išėjimo į paviršių, todėl buvo statomi maisto sandėliai, vėdinimo šachtos, vandens šuliniai, tualetai ir susitikimų patalpos. Šis aprašymas atskleidžia, kas skiria požeminį miestelį nuo įprastosios urvos. Čia tikslas nebuvo vienos nakties prieglobsčio, bet bendruomenės galimybės gyventi savarankiškai neapibrėžiamam laikotarpiui. Todėl vanduo, maistas, oras ir saugumas yra šios koncepcijos dalys. Keliaujant, jei turėsite galvoje šiuos keturis aspektus, kiekviena patalpa ir koridorius įgis savo prasmę.
Dėl laikotarpio:
Apie Derinkuyu, valstybiniai puslapiai teigia, kad pirmieji gyventojai siejami su asirų kolonijomis. Apie Kaymakli, muziejaus puslapyje teigiama, kad gyvenvietė yra labai sen Derinkuyu požeminiam miestui, pagal Kultūros portalą, lankytojams atidarytas 1960-aisiais metais, o šiandien galima apžiūrėti apie dešimtą dalį jo. Šaltiniai nesutaria dėl tikslios atidarymo datos, todėl aš nurodau tik dešimtmetį. Šis dešimtoji dalis yra svarbi; tai reiškia, kad didžioji dalis aštuonių aukštų miesto yra nepasiekiami lankytojams, o net ir minioje galima įsivaizduoti miesto mastelį. Vienas iš Derinkuyu skirtumų nuo Kaymaklı yra tai, kad, kaip nurodoma muziejaus puslapyje, jame yra mokyklinis kambarys ir įdomus šulinys. Žvelgiant į šulinį, svarbu prisiminti, kad visa ši sistema buvo sukurta, kad būtų užtikrintas vandens tiekimas. Vėdinimo angos yra kitas svarbus elementas, užtikrinantis ryšį su paviršiumi. Atsisėdus į žemesnius aukštus, atkreipkite dėmesį į oro kokybę; vėdinimo angų buvimas rodo, kad po žeme kvėpti buvo planuojama sąmoningai. Koridoriuose, kuriuose išdėstytos maisto saugyklos ir susirinkimų patalpos, rasite konkrečiausių įrodymų apie bendruomenės gyvenimą. Akmeninės durys ir siauri praėjimai
Vienas įsimintiniausių požeminių miestų elementų yra apvalios akmeninės durys. Pagal muziejaus puslapį, tunelių įėdimuose ir išėjimuose yra dideli akmeniniai cilindrai, naudojami tuneliams uždaryti saugumo sumetimais. Kaymaklı puslapyje šis elementas apibūdinamas kaip dideli akmeniniai užtvarai, uždaromi iš vidaus. Tai reiškia, kad saugumo sistema buvo kontroliuojama iš vidaus, o ne iš išorės. Galite patys įvertinti, kaip akmeninis cilindras sumažina praėjimo plotį, stovėdami šalia jo. Kitas požeminių miestų bruožas yra siauri praėjimai. Muziejaus puslapyje teigiama, kad kai kurios patalpos yra sujungtos labai siaurais tuneliais, per kuriuos gali praeiti tik vienas žmogus. Tokia struktūra verčia visus, kas įeina, eiti vienu greta kito. Saugausio požiūriu, tai yra sistema, kuri lėtina einančiųjų greitį ir palengvina jų kontrolę. Lankytojų požiūriu, tai reiškia, kad natūraliai lėtėja ėjimo tempas, o laukti priekyje einančiųjų yra įprasta. Jei norite fotografuoti, atsimerkite, kad šiuose praėjimuose yra mažai šviesos. Jūsų telefono žemos apšvietos režimas gali būti naudingas, tačiau fotografavimas minioje gali uždelsti kitus. Trumpas ir švelnus kadras yra geriausias bū Apžiūrėdami požemių kambarių zonose, atkreipkite dėmesį į sienas ir lubas; tai leis jums iš arčiau apžiūrėti iš vulkaninės uolienos (pumiko) apdorotas paviršius ir išgraviruotus ornamentus. Apšviestas maršrutas skirtas užtikrinti saugumą ir tvarkingą lankytojų srautą. Svarbu neatsitraukti nuo šio maršruto ir neįeiti į uždarus plotus, nes tai svarbu tiek saugumui, tiek paties objekto išsaugojimui. Kaymaklyje tikslas nėra apžiūrėti kiekvieną kambarį, bet suprasti miesto veikimą keturiuose aukštuose; todėl pakanka ramiai praleisti laiką viename ar dviejuose kambariuose kiekviename aukšte.
**Dvejų požeminių miestų palyginimas**
Nors abu požeminiai miestai buvo pastatyti pagal panašias principas, lankytojų patirtis yra skirtinga. Remiantis oficialiais duomenimis, galima išskirti tokius skirtumus: Derinkuyu garsėja mokykla ir įdomiu šachtiniu įėjimu, o Kaymakly – virtuvėmis ir vandens rezervuarais. Apie dešimtį Derinkuyu požeminio miesto dalių galima apžiūrėti, o Kaymaklyje apšviesti visi keturi aukštai. Atstumas nuo Kaymakly iki Nevšehiero yra apie dvidešimt kilometrų, o iki Derinkuyu – apie trisdešimt kilometrų. Šie atstumai leidžia apsilankyti abiejuose miestuose per vieną dieną. Keliaujant iš Nevšehiero į pietus, logiška pirmiausia apsilankyti Kaymaklyje, o vėliau – Derinkuyu. Jei turite galimybę apsilankyti tik viename iš jų, tiems, kurie domisi mokyklomis ir šachtiniais įėjimais, geriau rinktis Derinkuyu, o tiems, kurie nori trumpesnės ir apšviestos ekskursijos – Kaymakly. Tai tik rekomendacija, o ne oficialus reitingas.
**Svarbu žinoti prieš apsilankant**
Derinkuyu ir Kaymakly yra įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą nuo 1985 metų, kaip dalis Göreme nacionalinio parko ir Kapadokijos regiono. Pagal Kultūros portalo informaciją, sąrašas susideda iš septynių dalių, ir abu požeminiai miestai yra tarp jų; jų numeris sąraše yra 357. Tai primena, kad apsilankymas yra ne tik turistinė vieta, bet ir apsaugotas paveldo objektas. Darbo valandos ir įėjimo sąlygos gali skirtis. Abiejų miestų muziejų puslapiuose nurodyta, kad jie yra atviri lankytojams ir veikia kiekvieną dieną; tačiau, norėdami gauti tikslias informacijas apie darbo valandas, įėjimo mokestį ir galiojimo laiką „MüzeKart“ kortelei, prieš kelionę apsilankykite oficialiuose puslapiuose: muze Kultūros ir turizmo ministerija, Kaymaklı požeminio miesto informacija: https://muze.gov.tr/muze-detay?SectionId=KYY01&DistId=KYY
- Kultūros portalas, Derinkuyu požeminio miesto informacija: https://www.kulturportali.gov.tr/turkiye/nevsehir/gezilecekyer/derinkuyu-yeralti-sehri
- Kultūros portalas, Göreme nacionalinis parkas ir Kapadokija: https://www.kulturportali.gov.tr/portal/gorememilliparkivekapadokya
- T.C. Derinkuyu apygardos valdyba, Istorija: https://www.derinkuyu.gov.tr/tarihi
Komentarai
Parašyk pirmą komentarą
