Pereiti prie pagrindinio turinio
Radar Türkiye
Atraskite renginius programėlėje
Atidaryti
Radar Türkiye

Popieriaus trys meno rūšys: Ebru, kaligrafija ir iliustracija Stambule.

Stovėdami priešais kaligrafijos kūrinį, iš tiesą stebite trijų skirtingų meistrų darbą. Vidurinis tekstas buvo parašytas kaligrafo naudojant plunksną. Auksiniu lakštu apipavaldas, išraiškingas rėmelis buvo sukurtas dekoratoriaus.

Radar TürkiyeRadar Türkiye24 Eylül 202660
Įvertinimų dar nėra

Prisijunk, kad galėtum pažymėti ir įvertinti

Popieriaus trys meno rūšys: Ebru, kaligrafija ir iliustracija Stambule.

Stovėdami priešais vieną kaligrafijos plokštelę, iš tiesų stebite trijų skirtingų meistrų darbą. Vidurinis tekstas parašytas kaligrafu naudojant plunksną. Auksinėmis lapeliais apipavidalintas, išraiškingais raižiniais pasižymintis rėmelis sukurtas iliustratoriaus. Išorinis, spalvų gradientu pasižymintis kraštas dažniausiai yra marmurinio popieriaus dalis, kurio raštas susidaro ant vandens paviršiuje vieną kartą ir daugiau niekada nepasikartoja. Osmanų imperijos laikais Stambule šios trys meno rūšys dažnai susitikdavo toje pačioje aplinkoje, kartais netgi to paties meistro rankose ir tame pačio puslapyje. Šis tekstas yra skirtas jus nukelti į tą laiką. Pirmiausia pažvelgsime į marmurinio popieriaus gamybos procesą, kaligrafo įrankius ir iliustratoriaus naudojamą aukso. Vėliau papasakosime, kur šiandien Stambule galite pamatyti šiuos menus, kurios meistrų pėdsakai išliko kuriuose rajonuose ir nuo kur galite pradėti, jei norite patys pabandyti. Du iš jų yra įtraukti į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Marmurinis popierius buvo įtrauktas 2014 metais, o kaligrafija – 2021 metais.

Trys menai, vienas puslapis.

Šių trijų menų bendra bazė yra knyga. Rankraštinė knyga arba atskira plokštelė buvo kurdama daugelio meistrų įdėtu darbu. Kaligrafas rašydavo tekstą, iliustratorius puošdavo antraštes, puslapio kraštus ir tarpus, o knyga buvo surišta naudojant marmurinio popieriaus. TDV Islamo enciklopedijoje minimi marmurinio popieriaus naudojimo atvejai apima rankraščių knygų viršelius, plokštelių ir fragmentų apvadus. Toje pačioje enciklopedijoje iliustracijos straipsnyje teigiama, kad dekoravimas buvo naudojamas įvairiose srityse, nuo Korano rankraščių iki imperatoriškų ediktų, nuo hilyų iki murakkų. Todėl, kai priartėjate prie vitrinos muziejuje, verta skaityti puslapį ne kaip vieną kūrinį, o kaip sluoksniuotą objektą. Pirmiausia pažvelkite į tekstą, tada į jį apjuosiantį aukso, o galiausiai į spalvotą kraštą. Kai pradėsite atskirti trijų skirtingų amatų įtaką tame pačiame puslapyje, kolekcijos pradės kalbėti kitaip. Noras sužinoti, kada buvo parašyta plokštelė, kokiu stiliumi ji buvo dekoruota, kodėl krašto spalva buvo pasirinkta būtent tokia, pavers muziejaus apsilankymą ne greitai praeinamu koridoriu, o knyga, kurią skaitote puslapis UNESCO apibrėžime minimas kaip natūralus rūgštis.

  • Teptukas. Pagamintas apvyniojant arklio plaukų teptuką mediniu strypu, skirtas dažams tolygiai pasklaidyti ant vandens paviršiuje.
  • Šukos. Iš plonų ir storų vielų, kurios suformuoja raštą. Šukos, sudarytos iš mediniam strypui tvirtai pritvirtintų vielų, yra naudojamos specialioms "ebru" technikai. Darbo eiga yra tokia: dažai, į kurioms pridėta rūgštis, teptuku tolygiai paskleidžiamos ant specialaus vandens paviršiaus. Pagal enciklopedijos paaiškinimu, kiekviena nauja spalva, atsižvelgiant į rūgšties kiekį, stumia ankstesnes spalvas, kurdama vietą. Taigi, spalvų seka ir rūgšties kiekis iš pradžių lemia, kaip atsiskleis raštas. Vėliau, naudojant šukas arba specialius įrankius, suformuojamas raštas, popierius atsargiai dedamas ant paviršiaus, raštas perkeliamas į popierių, o popierius išimamas ir džiovinamas šešėlyje. Kiekvienas "ebru" kūrinys yra unikalus, nes raštas, atsiradęs ant vandens paviršiaus, yra vienintelis. Kitaip tariant, tą patį raštą ant vandens paviršiaus neįmanoma pakartoti. Tačiau, gerai paruoštas vandens paviršius gali duoti apie šešis šimtus popieriaus lapų. Šie du faktai taip pat lemia "ebru" meistro kasdienybę: raštas yra vienkartinis, o vanduo – ilgalaikis. UNESCO 2014 metais įtraukė "ebru" į reprezentatyvių elementų sąrašą. Šiame sąraše esančiame apibrėžime pabrėžiama, kad ši meno forma perduodama tarp meistro ir mokinio, tiek žodžiu, tiek praktiškai, o pagrindinių įgūdžių įgyjimas gali užtrukti ne mažiau nei dvejus metus. Apibrėžime minimi tokie raštų tipai kaip gėlės, lapai, ornamentai ir geometrinės formos, taip pat paminima, kad "ebru" tradiciškai naudojama knygų viršelių dekoravimui. Apibrėžime taip pat nurodoma, kad "ebru" yra atvira tradicija, kurioje nediskriminuojama pagal amžių, lytį ar kilmę.

"Ebru" turi savo terminologiją. Rūšys pavadinamos pagal tai, kaip dažai išdėstomi ir kuo bei kaip manipuliuojama su jais ant vandens paviršiuje. "Diyanet İslam Ansiklopedisi" (Turkijos religijos enciklopedija) išskiria šiuos pagrindinius tipus:

  • "Battal ebru". Dažai išdėstomi tolygiai, meistro įsikišimas minimalus. Tai yra pagrindinė 1646 metais Romoje buvo išleista knyga, kurioje buvo aprašyta ši technika, o vėliau ji paplito po Vokietiją, Prancūziją, Italiją ir Didžiąją Britaniją. UNESCO angliškame įraše šis meno pavadinimas vis dar yra "marbling", t.y. "marmurinimas".

**Kaligrafijos disciplina**

Kaligrafija yra gražus raštas, atsiradęs iš arabų raidžių ir tapęs savarankiškos meno formos Islamo civilizacijoje. UNESCO 2021 metais įtraukta kaligrafijos apibrėžtis puikiai atspindi šio meno esmę. Kaligrafija yra rašymo tradicija, kurioje raidės rašomos proporcingai ir atsižvelgiant į tam tikras estetinės vertybės. Pagrindinis žodis čia yra "proporcija". Raidžių dydis, plotis ir santykis vieni su kitais yra reglamentuojami. "Diyanet İşleri Türk İslam Ansiklopedisi" (Turkijos Islamo reikalų valdybos Islamo enciklopedija) rašo, kad pirmasis, kuris nustatė šio proporcingo rašymo taisykles, buvo Ibn Mukle (mirė 940 metais). Gražus raštas yra daugiau nei intuicija; tai yra ilgu metų trunkanti disciplina. Klasikinėje kaligrafijoje yra šešios pagrindinės rašymo rūšys, vadinamos "altı temel yazı türü". "Diyanet İşleri Türk İslam Ansiklopedisi" teigia, kad šios rūšys buvo išvystytos iki aukščiausio lygio Yakut el-Müstasimi (mirė 1299 metais).

* **Sülüs:** Tai yra rašymo rūšis, tinkamiausia meno išraiškai, su apvaliais ir išlenktomis raidėmis. Kaligrafai ją vadina "raidžių motina".
* **Nesih:** Dėl savo atitikimo eilutėms, ji dažnai naudojama ilguose tekstuose, ypač knygų rašyme.
* **Muhakkak ir Reyhani:** Tai yra panašios rašymo rūšys, kuriose dominuoja tiesios linijos, ir kurios buvo naudojamos Korano kopijų rašyme iki 16-ojo amžiaus.
* **Tevki ir Rika:** Tai yra rašymo rūšys, kurios buvo naudojamos oficialioje korespondencijoje Osmanų imperijoje pirmaisiais šimtmečiais. Joms pridedamos ir kitos rūšys, išsivysčiusios Osmanų imperijoje.
* **Talik:** Dėl savo subtilios ir išlenktos formos, ji buvo naudojama literatūros kūriniuose ir poezijoje.
* **Divani:** Ši rašymo rūšis buvo suformuota 15-ojo amžiaus pabaigoje oficialiai korespondencijai. Jos išplėstinė, dekoratyvinė ir įspūdinga forma, vadinama "Celi Divani", atsirado 16-ojo amžiaus pradžioje Stambule ir buvo naudojama aukščiausio rango valstybiniuose dokumentuose.
* **Celi:** Šis dokumentas, kuriame įrašoma leidimo, vadinamas „icazetname“, ir tik gavęs tokį leidimą studentas gali pasirašyti savo kūriniuose. Pasirašymas dažnai prasideda žodžiu „ketebe“, reiškiančiu „parašė“, todėl pasirašymui dažnai dedama „ketebe“. UNESCO apibrėžime pabrėžiama, kad kaligrafai perduoda žinias, amato įgūdžius ir vertybes per mokinių programą. Kai pastebite mažą parašą plokštelės kampe, žinote, kad to parašo užkulisiuose slepiasi daugelio metų trukęs mokymas. Stambulo kaligrafai.

„Koranas buvo apreikštas Hidsaze, skaitytas Egipte, parašytas Stambule.“ Šis sakinys, minimas ir „TDV Islamo enciklopedijos“ straipsnyje apie kaligrafiją, apibendrina Stambulo svarbą kaligrafijos mene. Pažinimas kelių vardų padės lengviau skaityti muziejuje ir mečetėse matomus kūrinius.

  • Šeichas Hamdullahas (m. 1520). Gimsė Amasioje. Buvo draugas su sultonu Bayezidu II, o kai šis užėmė sostą, buvo paskirtas sekretoriumi ir mokytoju rūmuose. Jis tobulino Yakuto stilių ir sukūrė savo kelią, laikomas Osmanų kaligrafijos mokyklos įkūrėju. Jis taip pat buvo puikus lankytojas ir buvo paskirtas Atıcılar Tekkesi (šaudyklių vienuolyno) šeichu.
  • Ahmedas Šemsedinas Karahisaris (m. 1556). Didelis kaligrafas Kanuni laikotarpiu. Savo gyvenimo metu jis parašė Suleymaniye mečetės kupolo įrašus. Didelis Koranas, kurį jis parašė Kanuniui, saugomas Topkapi rūmų muziejuje.
  • Hasanas Čelebis. Karahisario globotinis. Žinomas dėl akmeninėse plokštelėse įrašytų įrašų Suleymaniye ir Edirne Selimiye mečetėse.
  • Hafızas Osmanas (1642-1698). Iš naujo interpretavo Šeicho Hamdullaho stilių ir sukūrė savo vardu pavadintą mokyklą. Jo „hily“ (portretai) šiandien eksponuojami Hat Sanatları Müzesi (kaligrafijos meno muziejuje) Beyazite.
  • Mustafa Rakimas (m. 1826). Laikomas aukščiausiu lygmeniu sülüs ir celi sülüs stiliuose. Dėl to, kad jis atnaujino sultono antspaudus, tuğra istorijoje yra skirstymas į laikotarpius prieš Rakimą ir po Rakimo.
  • Kazaskeris Mustafa İzzet Efendi (1801-1876). Kalografas ir kompozitorius. Didelės plokštelės Ayasofijoje yra jo kūriniai.
  • Sami Efendi (m. 1912). Pridedant subtilum Šie trys meno rūšys yra eksponuojamos trijuose Stambulo muziejuose. Prieš apsilankant, patartina peržiūrėti jų oficialias svetaines, nes parodų ekspozicijos gali keistis.

Turkijos ir islamo meno muziejus yra Stambule, prie Hipodromo, Ibrahim Pašos rūmuose. Muziejus pirmą kartą duris atvėrė 1914 metais Suleimanyje, o 1983 metais buvo perkeltas į dabartinę savo būstinė. Pastatas buvo atnaujintas 2012 metais, o muziejus, minėdamas savo šimtmetį, nauja ekspozicija atidarė duris 2014 metais. Muziejuje eksponuojami kilimai, rankraščiai, mediniai, akmeniniai, stikliniai, metaliniai ir keramikiniai objektai, taip pat etnografijos skyrius. Pagal Stambulo valdybos informacijai, tarp rankraščių eksponuojamas pirmasis turkiškas Korano vertimas. Taip pat teigiama, kad etnografijos skyrius aprašo 19-ojo amžiaus Stambulą, pateikdamas informaciją apie kave, pirtis, gyvenimą dvaruose, kaligrafus ir Karagöz (šešėlių teatro) tradicijas.

Sakıp Sabancı muziejus yra Emirgane, "Atlı Köşk" (Arklių rūmuose). Rūmų viršutiniuose aukštuose įrengtos salės, kuriose eksponuojama muziejaus knygų meno ir kaligrafijos kolekcija. Kolekcija apima laikotarpį nuo 14-ojo amžiaus pabaigos iki 20-ojo amžiaus, ir apima rankraštinius Koranus, maldos knygas, eilėraščių rinkinius, didelio formato paveikslus bei oficialius dokumentus su sultono sandūrų. Čia galima pamatyti Šeicho Hamdullah, Karahisari, Hafız Osman, Mustafa Rakım ir Kazasker Mustafa İzzet Efendi darbų. Taip pat verta atkreipti dėmesį į rašymo įrankius, pagamintus iš sidabro, koralų, dramblių kaulo ir medžio. Jie geriausiai atskleidžia, kokiu rūpestingumu buvo įrengta kaligrafo darbo vieta. Lėtai pasivaikštant po Emirgano parką, lengva apsilankyti ir muziejuje.

Turkijos fondų kaligrafijos meno muziejus yra Beyazıt aikštėje, II. Bayezid komplekso mokyklos pastate. Pagal TDV Islamo enciklopediją, dabartinis muziejus atidarytas 1984 m. spalio 28 d. Anksčiau šiame pastate buvo įsikūrę Miesto ir revoliucijos dokumentų muziejus, o vėliau – Stambulo savivaldybės biblioteka. Muziejus buvo uždarytas nuo 2012 metų dėl restauravimo darbų. Pagal Stambulo Fatih savivaldybės pranešimą, jis vėl buvo atidarytas lankytojams 2026 m. gegužės 15 d. Pagal spaudai pateiktą informaciją, eksponuojama apie 200 iš daugiau nei 3000 eksponatų. Tarp jų yra sultonų kaligrafijos kūriniai ir Hafız Osmano portretai. Enciklopedijoje minimas ankstyviausias kolekcijos kūrinys – 9 ir 10 amžių kufi rašto Koranas. Pastatas taip pat žinomas kaip "Baseinas turintis medresė", nes jo vidiniame kieme yra baseinas.

**Raštai Stambulo mečetėse**

Norint pamatyti kaligrafiją Stambule, nebūtina lankytis muziejuje. Miesto mečetės yra tarsi didelė paroda, kurioje ant akmenų ir sienų įrašyta daug tekstų. Suleimanyje mečetėje pakelkite galvą. Pagal "Turkijos islamo enciklopediją", kupolo antrašą parašė Ahmed Karahisari dar gyvas būdamas. Laikui bėgant, raštai susidėvėjo, todėl vėlesniais laikais Abdülfettah Efendi juos atnaujino. Taigi, šiandien matomoje eilutėje yra dviejų skirtingų amžių kūrėjų darbas. Mečetės akmenyse įrašytos epitafijos priskiriamos Hasan Čelebi, kuris buvo Karahisario sūnus. Ayasofya mečetėje, po kupolu, prie sienų kabantys dideli apvalūs pavidalai yra Kazasker Mustafa İzzet Efendi kūriniai. Pagal "Vikipediją", jų skersmuo yra apie 7,6 metro, ir tai yra didžiausi tokie kūriniai, sukūrti iki tos epochos. Taip pat jo yra kupolo juostoje esantys raštai. Kazaskerio pėdsakų galima rasti ir Beyazite. Išeidami iš Kaligrafijos muziejaus, pažvelkite į Stambulo universiteto monumentalaus įėjimo viršuje esančią talik rašto epitafiją – tai taip pat jo kūrinys. Tame pačiame šaltinyje nurodoma, kad Kazaskerio raštai taip pat randami Nusretiye mečetės įėjime, Hırka-i Şerif mečetėje, Dolmabahçe rūmuose ir Topkapı rūmų lobynuose.

Lankydamiesi mečetėse, būkite pagarbaus. Venkite lankytis maldos metu, dėvėkite aprangą, kuri dengia pečius ir kelius, moterys turėtų galvas padengti, atsisakykite batų prie įėjimo ir būkite tylūs viduje. Geriau šiek tiek palaukti kieme arba prie įėjimo, kad galėtumėte perskaityti epitafijas ir pavidalus, nei trikdyti maldas vykdančius žmones.

**Kaligrafų pėdsakai Üsküdare**

Du didžiausi kaligraf Stovėdami naujojo Valide mečeto kieme ir galvodami, kad per keturiasdešimt metų kiekvieną dieną jis įeidavo pro šias duris, galite kitaip pažvelgti į puošnią ebru techniką. Jei norite patys išbandyti:

Jei nenorite tiesiog stebėti šių menų, labiausiai prieinama viešoji įstaiga Stambule yra Stambulo metropolinės savivaldybės profesinio ir meno švietimo įstaiga ISMEK. Ši įstaiga siūlo programas visose trijose meno srityse. Pagal informaciją, pateiktą kursų puslapiuose, programos yra tokios:

  • Ebru (pagrindai). Naudojami kitiniai, vandens dažai, žemės dažai ir arklių plaukų teptukai. Mokoma tokių technikų kaip battal, gelgit, tarakli, šal, bülbül yuvası, kumlu, kılçıklı ir hatip. Dalyvauti gali nuo 16 metų, priėmimas vyksta po pokalbio.
  • Ebru (toliau). Tradiciniai gėlių raštai atliekami naudojant tokias technikas kaip hatip, akkase, lale, papatya ir murakka, taikant įvairius pagrindus. Priėmimas vyksta po egzamino ir pokalbio.
  • Tezhip (pagrindai). Mokoma dažų ir medžiagų, naudojamų tezhip, bei rašymo ir kompozicijos taisyklių. Priėmimas vyksta po egzamino ir pokalbio, medžiagas turi įsigyti pats kursantas.
  • Hüsn-i Hat (pagrindai). Apžvelgiama kaligrafijos istorija, rašymo stiliai ir žymūs turkų kaligrafai, o vėliau pereinama prie raidžių ir tekstų rašymo. Programoje yra tokie stiliai kaip rika, sülüs, talik, divani, celi divani ir kufi. Kursų puslapiuose šios programos aprašomos kaip 256 valandų trukmės, o baigusiems išduodami pažymėjimai. Atidaromi centrai skiriasi priklausomai nuo rajono ir sezono. Vienas iš jų, skirtas ebrui, yra Üsküdar miesto meno ir dizaino mokykla. Sekite įstaigos oficialų tinklalapį, kad sužinotumėte apie registracijos datas ir vietų skaičių.

Taip pat įspėjimas iš UNESCO: net ir įvaldant pagrindinius įgūdžius ebru, reikia mažiausiai dvejų metų. Pirmuosiuose bandymuose popierius gali būti netobulas, toks yra šio darbo esmė.
Prieš išvykdami, svarbu žinoti:
Štai keletas praktinių patarimų dienai, skirtai šių menų tyrinėjimui:

Komentarai

0/1000

Parašyk pirmą komentarą