Kodėl Hamsilos nėra fiordas?

Sinop mieste, Ayancık linkiuose esančiame Akliman regione, miškas atveria vaizdą, kur galima matyti siaurą, vingiuotą jūros įlanką. Vanduo prasideda tarp medžiais apaugusių šlaitų ir įsiveria į sausumą, o po kelių šimtų metrų vėl pasineria į žaliąjį peizažą. Šis vaizdas daugelį kartų buvo aprašytas kaip fiordas, tačiau Gamtosaugos ir Nacionalinių parkų 10-ojo regiono valdyba ir Kultūros portalas teigia, kad nors Hamsilos išvaizda panaši į fiordą, tai nėra fiordas. Šiame tekste paaiškinama, iš kur atsiranda šis skirtumas, kaip susiformavo įlanka ir kaip galima atpažinti šios formacijos požymius.

Hamsilos įlanka yra Sinopo pusiasalio, vadinamo İnceburun, viename iš dviejų išsišakojimų. Kitas išsišakojimas yra Boztepe, kur yra miesto centras, o vietiniai gyventojai jį vadina "Ada". Kultūros portale rašoma, kad įlanką vietiniai gyventojai vadina "Hamsaroz". Pagal Aplinkos ir Urbanistikos ministerijos Sinopo registruotų gamtos objektų sąraše, Hamsilos yra 300–400 metrų ilgio jūros įlanka, esanti prie mažo upelio, vadinamo Deveci Deresi. Įlanka yra maždaug 14 kilometrų nuo miesto centro ir kartu su pietinėje esančia Akliman įlanka yra dalis apsaugotos teritorijos. Sinopo Kultūros ir turizmo valdyba teigia, kad jokioje kitoje vietoje tarp Hopos ir Stambulo sąsiaurio, prie Juodosios jūros, nėra tiek daug apsaugotų įlankų ir uostų, kaip Sinope. Valdyba išskiria svarbiausias įlankas: İçliman, Dışliman, Akliman ir Hamsilos. Taigi, Hamsilos yra neįprasta įlanka gana tiesioje pakrantėje. Būtent šis kontrastas ją daro tokį įspūdingą.

Kaip susiformuoja fiordas?

Norint suprasti skirtumą, reikia žinoti, kas yra fiordas. Pagal JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos (NOAA) mokomąją medžiagą, fiordai yra ilgi, siauri slėniai su stačiais šlaitais, išgraviruoti ledynų. Ledynas iškasinėja sausumą, sukuriant gilią kanalą, o prie jūros palieka seklios, siauras barjerą. Kai ledynas atsišildo, jūros vanduo užpildo šį gilią slėnį. NOAA taip pat teigia, kad barjeras neleidžia giliųjų ir sūrių atvirojo vandenyno vandenų patekti į fiordo dugną. Dėl to daugelyje fiordų dugne susikaupia mažo deguonies, stovi vanduo. Kaçkar kalnuose esančių slėnių atveju ši riba yra nuo 2670 iki 2780 metrų aukštyje. "Ria" – tai užliejamas upės slėnis.

Hamsilos pavadinimas oficialiuose dokumentuose minimas kaip "ria" tipo pakrantė. "Ria" – tai pakrantės tipas, susidarantis, kai jūros vanduo užlieja upės slėnį. NOAA (Amerikos nacionalinė vandenynų ir atmosferos administracija) šią struktūrą vadina "užliejamu upės slėniu" ir teigia, kad ji susidaro, kai kylantis jūros lygis užlieja esamus upių slėnius. Šiuo atveju slėnį iškasė ne ledynai, o vanduo. Jūra vėliau įsikūrė šiame slėnyje. Tam pirmiausia turėjo sumažėti jūros lygis. Marmaros universiteto mokslininko Yusuf Merto Üstün straipsnis, skirtas Sinopo pusiasaliui, primena, kad paskutiniojo ledyninio laikotarpio metu, vadinamo Vürmu, jūros lygis buvo maždaug 100 metrų žemiau. Pagal tą patį tyrimą, kai jūros lygis buvo labai žemas, Juodoji jūra tapo ežeru. Kai vandens lygis buvo žemesnis, upės iškasė savo vagas giliau. Kai ledynai ištirpo ir jūros lygis pakilo, iškasto slėnių apatinės dalys buvo užliejamos vandeniu. Sinopo regiono gamtosaugos ir nacionalinių parkų valdyba apibūdina Hamsilos kaip "Deveci upės slėnio giliau iškastoje dalyje, kuri buvo užliejama jūros vandeniu, kai pakilo jūros lygis, taip susiformavus uostui". Aplinkos ir urbanistikos ministerijos registracijos pastaboje rašoma, kad slėnio apatinė dalis buvo užliejama dėl sausumoje susikaupusių nuosėdų. Abiejų aprašymų akcentai yra skirtingi, tačiau jų esmė yra aiški: Hamsilos susiformavo, kai jūros vanduo įėjo į upės slėnį. Kadangi "ria" pakrantės gali susidaryti tiek dėl kylant jūros lygiui, tiek dėl sausumos nuolydžio, šie du paaiškinimai nesuderinami. Üstün straipsnis taip pat aprašo viso pusiasalio išvaizdą. Pietuose esančių Küre kalnų šlaitai, nukreipti į šiaurę, yra pilni gilių ir siaurų slėnių, iškirstų upių. Nors pakrantėje aukštis yra mažas, reljefas yra labai nelygus. Deveci upė taip pat yra viena iš šių trumpų ir siaurų slėnių. Hamsilos susiformavo, kai tokio slėnio žiotys susitiko su jūros vandeniu, o vanduo tęsėsi į sausumą. Pusiasalio forma taip pat yra jūros poveikio rezultatas.

Hamsilos supratimas pad Reljefo forma, esanti įdubos dalis.

Hamsilos unikalus vertė taip pat patvirtinama oficialiais įrašais. Pagal Aplinkos ir Urbanistikos ministerijos Sinopo saugomų teritorijų sąraše, Trabzono Kultūros ir gamtos paveldo apsaugos regioninis komitetas 1991 m. lapkričio 21 d. nutarimu Hamsilos teritoriją paskelbė pirmosios kategorijos gamtos saugoma zona, o Akliman – antrosios kategorijos gamtos saugoma zona. 2007 m. rugpjūčio 24 d. ši teritorija buvo paskelbta gamtos parku. Pagal Gamtos apsaugos ir nacionalinių parkų 10-ojo regioninio skyriaus duomenimis, parko plotas yra 67,9 hektarų, ir tai yra 22-asis gamtos parkas Turkijoje. Kultūros portale nurodoma, kad šioje teritorijoje auga šešios endeminės augalų rūšys, tokios kaip Sinopo narcizas ir Kastamonu svogūnas, taip pat čia gyvena apie 150 paukščių rūšių. Dalį šios įvairovės lemia reljefo forma. Siauras, saugus įlankas sukuria kitokią aplinką nei atvira pakrantė. Miškas tęsiasi iki jūros, o slėnis jungia sausumą ir vandenį. Hamsilos reljefo apžiūra.

Atvykus į įlanką, pirmiausia atkreipkite dėmesį į vandens formą. Hamsilos įėjimas siaurėja ir vingiuoja, panašiai kaip upės vaga. Šie posukiai rodo, kad šis vandens telkinys anksčiau buvo upės vagoje. Įlankos gale jūra baigiasi, o slėnis tęsiasi sausumoje, kaip miškinga upės vaga. Čia nėra šimtų metrų aukščio uolų sienų, kaip fiorduose. Šlaitai yra žemi ir apaugę miškais. Antra, atkreipkite dėmesį į aplinkinių kalvų aukštį. Įlanką supančios kalvos yra žemos ir apaugusios pušimis bei lapuočiais. Vietoj ledynų išraižytų slėnių, kuriuose yra plokščios, U formos sekcijos, čia yra siauresnis slėnis, susidarantis dėl upės erozijos. Einant link Aklimano ilgu smėlio ruožu, galima pastebėti, kaip pakrantė vėl išsilygina ir kaip staigiai prasideda įduba. Kaip ir kada vykti.

Į Hamsilos galima pasiekti iš Sinopo miesto centro važiuojant mikroautobusais, kurie kursuoja tarp Sinopo ir Aklimano. Automobiliu važiuojantiesiems reikia pasukti nuo kelio, jungiančio Samsuną ir Sinopą, į kelią, vedantį į Ayancık, o iš ten – į Akliman. Aklimane yra dienos naudojimo zona su automobilių stovėjimo aikštele, pėsčiųjų takais, prieklausių ir apžvalgos ter Regioninis valdymas, Sinopo Hamsilos gamtos parkas: https://bolge10.tarimorman.gov.tr/Menu/48/Sinop-Hamsilos-Tabiat-Parki

• Kultūros portalas, Hamsilos gamtos parkas: https://www.kulturportali.gov.tr/turkiye/sinop/gezilecekyer/hamsilos-tabiat-parki
• Aplinkos ir urbanistikos ministerija, Sinopas, Hamsilos-Aklimanas regionas: https://webdosya.csb.gov.tr/db/sinop/menu/tescilli_20180207044230.pdf
• Aplinkos ir urbanistikos ministerija, Sinopo saugomos vietovės ir gamtos objektai: https://webdosya.csb.gov.tr/db/samsun/editordosya/file/Sinop%20Sit%20Alanlar%C3%84%C2%B1%20ve%20Tabiat%20Varl%C3%84%C2%B1klar%C3%84%C2%B1.pdf
• Sinopo kultūros ir turizmo valdyba, Reljefas: https://sinop.ktb.gov.tr/TR-399002/yer-sekilleri.html
• Sinopo kultūros ir turizmo valdyba, Geologinė sandanga: https://sinop.ktb.gov.tr/TR-399001/jeolojik-yapi.html
• NOAA Nacionalinė okeanografijos tarnyba, Estuarijų mokomieji kursai, Geologija: https://oceanservice.noaa.gov/education/tutorial_estuaries/est04_geology.html
• Yusuf Mert Üstün, Antropogeninio klimato kaitos poveikis Sinopo pusiasaliui: galimos pasekmės (Žurnalas „Katastrofos ir rizikos“, 2019): https://dergipark.org.tr/tr/download/article-file/849502
• Mehmet Akif Ceylan, Apžvalga apie tombolos, esančias Turkijos pakrantėse, kurios yra apgyvendintos (Žurnalas „Marmara Geografija“, 2011): https://dergipark.org.tr/tr/download/article-file/3247
• Cihan Bayrakdar, Vėlyvojo Pleistoceno ledynmečių pėdsakai Tekeli kalne (Tokatas) (Žurnalas „Geomorfologiniai tyrimai“, 2018): https://dergipark.org.tr/en/download/article-file/642739
• Vikipedija, Hamsilos: https://tr.wikipedia.org/wiki/Hamsilos