Pereiti prie pagrindinio turinio
Radar Türkiye
Atraskite renginius programėlėje
Atidaryti
Radar Türkiye

Sekdami Bursa šilko pėdsakais, nuo kiaušidės iki audinio.

Einant Bursos senamiestyje, praeinama pro istoriją menantį pastatą, kurio pavadinimas siejamas su šilku, pro prekybos centrą, kuriame yra daug juvelyrinių dirbinų parduotuvių, ir pro parduotuves, kurių vitrinose kabo šilko šaliai. Šis vaizdas nėra atsitiktinis.

Radar TürkiyeRadar Türkiye30 Eylül 2026
Įvertinimų dar nėra

Prisijunk, kad galėtum pažymėti ir įvertinti

Sekdami Bursa šilko pėdsakais, nuo kiaušidės iki audinio.

Bursos miesto istorinėje turguje vaikštant, praeinama pro pastatą, kurio pavadinimas siejamas su šilku, nuo juvelyrų užpildytą prekybos centrą ir parduotuves, kurių vitrinose kabo šilkiniai šalikai. Šis vaizdas nėra atsitiktinis. Miesto penkių šimtmečių klestėjimas labai priklauso nuo mažyčio vikšrų sukurtų kokonų ir iš jų gaminamų siūlų. "Diyanet Vakıf" (TDV) Islamo enciklopedijos straipsnyje apie Bursą istorikas Halil İnalcık aiškiai teigia, kad šilko prekyba ir pramonė buvo pagrindinis miesto gerovės šaltinis. Šiame straipsnyje mes išsamiai aprašome šilkaus kelionę, pradedant nuo morušų lapų, persų karavanų, kokonų rinkos, kurią įkūrė "Koza Han" pastato kieme, ir to, kur šiandien galima rasti Bursos šilką. Nuo morušų lapų iki kokono:

Šilkas yra natūralus pluoštas, susidarantis iš dviejų plonų, šilkaus vikšrų (Bombyx mori) išskiriamų siūlų, kurių paviršius padengtas sericinu. Pagal "DergiPark" žurnale publikuotame tyrime, iš vieno kokono galima išgauti iki 3000 metrų ilgio nepertraukiamo siūlo. Šių vikšrų vienintelė maisto šaltinis yra morušų lapai; 2019 m. prekybos ministerijos "Šilkaus vikšrų" ataskaitoje taip pat teigiama, kad morušos yra vienintelė šilkaus vikšrų maisto šaltinis. Todėl, kur yra kokonai, ten pirmiausia turi būti morušų sodas. Tame pačiame ataskaitoje pateikiamas ir dabartinės gamybos kalendorius. Turkijoje šilkaus vikšrus galima maitinti du kartus per metus, tačiau dėl didesnio efektyvumo, maitinimas vykdomas tik pavasarį. Iš kiaušinių išsirito vikšrai, kurie balandžio pradžioje Egejaus ir Viduržemio jūros regionuose, o kitose vietovėse – balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje, yra perduodami ūkininkams. Maitinimas trunka apie mėnesį, o kokonų audimas – dešimt dienų, todėl viso darbo trukmė – keturiasdešimt dienų. Kiaušiniai dedami į dėžes, kuriose yra apie dvidešimt tūkstančių gyvų kiaušinių, o iš vienos dėžės galima gauti nuo 40 iki 44 kilogramus kokonų. Bursa taip pat turi savo šilkaus vikšrų veisles. Kaip pranešė Žemės ūkio ir miškų ministerijos Bursos filialas 2019 m., "Šilkaus vikšrų genetinės išsaugojimo" projekte Remiantis Inalcıko duomenimis, 1479 metais iš Irano importuotos šilko vertė siekė 150 000 Venecijos aukso monetų. Genujiečiai, venecieti ir florentiečiai, turintys komercinius atstovus Bursoje, varžėsi tarpusavyje, siekdami įsigyti šilką. 1501 metais Florencijos šeimos Medici atstovas Maringhi pažymėjo, kad viena šilko siunta atnešė 70–80 dukatų pelno. Yra ir kitų skaičių, atspindinčių miesto komercinį svarbą. Pagal tą patį šaltinį, 1487 metais iš importuojamų prekių Bursoje surinktų mokesčių metinis pajamų kiekis siekė 140 000 dukatų. Tame pačiame tyrime taip pat pabrėžiama, kad iš Bursoje pagamintų prekių, per Brašovo kelią, jos pasiekė Vengriją, o iš ten – Rytų ir Centrinę Europą. Trumpai tariant, Bursa buvo rinkos vieta, esanti Šilko kelio vakarinėje dalyje, kur susitikdavo Rytų ir Vakarų. Šilkas buvo ne tik pirkinėjamos ir pardavinėjamos prekės, bet ir gaminamas pačiame mieste. Remiantis Inalcıko duomenimis, 1502 metais Bursoje buvo daugiau nei tūkstantis audimo staklių. Enciklopedijoje apie šilką rašoma, kad miesto amatininkų reguliavimas skirstė šilkinę tekstilę į grupes, tokias kaip aksomas, kamelis, šifonas ir atlasas. Šios tekstilės buvo skirstomos pagal naudojamų siūlų kiekį, rafinavimą bei tai, ar buvo įaustos auksinės arba sidabrinės gijos. Bursoje pagamintas kamelis su auksinėmis gijomis buvo vienas iš labiausiai geidžiamų šilko produktų to laikotarpio, ir jis turėjo platų pirkėjų ratą Europoje, Egipte ir Irane. Kultūros ir turizmo ministerijos kultūros portale rašoma, kad nuo 15 iki 17 amžiaus Bursa tapo pagrindiniu šilkinės tekstilės centru, o šie produktai, pagaminti Osmanų imperijos rūmų priežiūroje, tiek patenkino rūmų poreikius, tiek puošė Europos rūmus.

Koza Hano atsiradimas

Šiam intensyviam prekybai reikėjo pastato. Pagal TDV Islamo enciklopedijos straipsnyje apie Koza Haną, statybos prasidėjo 1490 m. kovo mėn., o 1491 m. rugsėjo 29 d. buvo atidarytas. Haną pastatė sultonas Bayezidas II. Kultūros portale nurodoma, kad tikslas buvo surinkti lėšas Stambule esančiai mečetei ir madrasai, o architekto vardas buvo Abdül-Ula Bin Pulad Şah, o statybos meist Vidinis kiemas esanti maža statinija yra „Han“ simbolis. Tai aštuonkampio plano paviljonas su kupolu, pastatytas virš šulinio su fontanu, į kurį galima patekti laiptais. Kaip nurodė Bursos Uludağ universiteto istorikas prof. Dr. Hasan Basri Öcalan, su kuriuo Anadolu Agentūra kalbėjo 2024 metais, ši statinija yra viena iš dviejų Turkijoje išlikusių paviljonų, išsaugojusių savo unikalumą iki šių dienų. „Han“ buvo atnaujintas 1671–1672 metais ir 1785 metais, o 1950-aisiais – atlikta išsami rekonstrukcija. Kaip nurodyta Osmangazi savivaldybės reklamoje, čia šimtmečius vyko kiaušidžių prekyba. Bursa pati audžia savo kiaušidžių audinius.

Laikui bėgant, žaliavos taip pat pradėjo atsirasti pačioje Bursos mieste. Remiantis Turkijos religinių fondų (TDV) publikacijoje pateiktoje informacijoje, 15-ojo amžiaus įrašuose nėra duomenų apie šilko gamybą Anatolijoje, tačiau nuo 17-ojo amžiaus Bursa tapo vienu svarbiausių šilko gamybos centrų. Straipsnyje, paskelbtame „DergiPark“ portale, teigiama, kad 18-ojo amžiuje anatolinis šilkas buvo laikomas geresnis už persišką, o europiečių audėjų susidomėjimas anatolinėmis kiaušidėmis paskatino šalį transformuotis iš vietos, kurioje audžiamas šilkas, į vietą, kurioje gaminamos kiaušidės. 19-asis amžius buvo mašinų amžius. Enciklopedijoje rašoma, kad nuo 1838 metų buvo importuojamos garo mašinos, skirtos iš kiaušidžių išgauti šilką. Remiantis prekybos ministerijos ataskaitoje pateiktoje informacijoje, šilko gamybos pramonė buvo pradėta 1845 metais, kai Bursa mieste buvo įkurta 60 katilų gamykla. Vėliau prasidėjo sunkūs metai. Turkijos istorijos instituto (Türk Tarih Kurumu) žurnale „Belleten“ paskelbtame straipsnyje teigiama, kad nuo 1860 metų kiaušidžių ligos sustabdė pramonės plėtrą. Tame pačiame straipsnyje nurodoma, kad Düyun-ı Umumiye İdaresi, gavusi teisę rinkti mokesčius už šilką ir valdanti Turkijos užsienio skolas, atliko svarbų vaidmenį bandant atgaivinti pramonę. Nuo mokyklos iki kooperatyvo.

Konkretžiausias žingsnis ieškant sprendimų buvo mokykla. Kaip nurodyta „DergiPark“ portale, pirmasis šilko auginimo mokykla, remiama Düyun-ı Umumiye, Jei ieškote iš natūralių kokonų austų šilko gaminių, galite paklausti pardavėjo, iš kur yra kilęs produktas. Vos keli žingsniai nuo „Han“ pastato stovi „Yıldırım Bayezid“ 14-ojo amžiaus pabaigoje pastatytas „Bedesten“ (uždarų prekybos aikštelių kompleksas). Kultūros portalas jį apibūdina kaip pirmąją „Bedesten“ prekybos aikštelę, pastatytą Osmanų imperijos laikotarpiu; kadaise čia buvo prekiaujama ir saugoma brangiausios miesto prekės. Šiandien tai yra juvelyrų parduotuvė. Kultūros ir turizmo ministerijos svetainėje „Orhan Gazi“ komplekso ir aplinkinių „Han“ rajonų aprašyme teigiama, kad didieji „Han“ pastatai, „Bedesten“ ir turgus nuo 14-ojo amžiaus yra miesto prekybos centras. Pagal Turkijos „Vikipedijos“ sąrašą, kartu su „Koza Han“ į šį pasaulio paveldo objektą įtrauktas ir „İpek Han“. Jei norite žingsnis po žingsnio pamatyti kelią nuo kokono iki audinio, yra dar dvi vietos. Burso miesto muziejuje, šalia galerijos, kur atkuriami senų amatininkų dirbtuvių interjerai, yra atskira šilko ekspozicija, o savivaldybė šią ekspoziciją pristato kaip vieną iš muziejaus įdomiausių vietų. „Umurbey“ šilko gamybos ir dizaino centre, kuris buvo įkurtas atnaujinus seną tekstilės fabriką, Nacionalinio švietimo ministerijos vadovu remiantis, lankytojai gali pamatyti kokono virimą į siūlą, o iš siūlo – į audinį, bei susipažinti su audimo staklėmis.

Praktiniai patarimai:

„Han“ rajonas yra miesto centre, tarp „Ulu Cami“ (Didžioji mečetė) ir „Orhan Gazi“ mečetės, ir visus objektus galima apžiūrėti pėsčiomis. Norint ramiai pasėdėti „Koza Han“ kieme, geriausia atvykti ryte. Norint gauti naujausią informaciją apie darbo valandas, lankymo sąlygas ir, jei taikoma, mokestį, apsilankykite atitinkamų institucijų oficialiose interneto svetainėse. Jei norite pamatyti kokonų sezoną, planuokite savo kelionę pavasario pabaigoje; Marmaro regione maitinimas prasideda balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje, o kokonai yra renkami po maždaug keturiasdešimt dienų. Geriausias būdas įsitikinti, ar prekė yra tikras šilkas, – paklausti pardavėjo apie jos sudėtį ir kilmės šalį. Šaltiniai:

Komentarai

0/1000

Parašyk pirmą komentarą