Pereiti prie pagrindinio turinio
Radar Türkiye
Atraskite renginius programėlėje
Atidaryti
Radar Türkiye

Stambulo pakrančių grožį stebėti iš jūros.

Kiekvienas, kas keliauja laivu per Stambulo sąsiaurį, kažkurioje vietoje užduoda tą patį klausimą.

Radar TürkiyeRadar Türkiye24 Eylül 202631
Įvertinimų dar nėra

Prisijunk, kad galėtum pažymėti ir įvertinti

Stambulo pakrančių grožį stebėti iš jūros.

Šis tekstas yra apie vilas, esančias Stambulo įlankoje.

Kiekvienas, kas keliauja laivu per Stambulo įlanką, kažkurioje vietoje užduoda tą patį klausimą: kam skirti šie mediniai namai, esantys tiesiai prie vandens, beveik pačiame bangų krante? Vilos yra viena iš labiausiai žinomų Stambulo įlankos simbolių, tačiau dauguma jų iki šiol yra gyvenamieji namai, todėl jų interjerą pamatyti negalima. Šis tekstas skirtas mokyti, kaip suprasti vilą iš išorės. Mes pasakysime, kokia yra kiekvienos vilos dalies paskirtis, iš kur atsirado jos spalvos, kokios yra seniausios vilos ir kaip jas galima pamatyti iš laivo, kranto arba muziejaus.

**Kas yra vila?**

Šis žodis į turkų kalbą atkeliavo iš graikų kalbos, kur "yalos" reiškia krantą ir pakrantę. Senesniuose tekstuose, apibūdinant tokius pastatus, buvo naudojami arabų kalbos žodis "sahil" (krantas) ir persų kalbos žodis "hane" (namas), susijungiantys į "sahilhane". Jei pastatas buvo labai didelis, jis buvo vadinamas "sahilsaray". Architektas ir rašytojas Sinan Genim pabrėžia, kad, nors panašūs pastatai randami prie Meriço, Porsuko ir Yeşilırmak upių, taip pat Izmiro krantinėje, tikroji vilos koncepcija yra susijusi su Stambulo įlankos regionu. Remiantis Turkijos islamo enciklopedijos straipsniu, vilos, pastatytos prie Haličo ir Stambulo įlankos, randamos nuo 16 iki 18 amžiaus vidurio. Stambulo įlankos vilos įgijo savo tikrąją formą 18 amžiuje. Tokie pastatai, kaip Yalı Köşkü, esantis prie Topkapı rūmų, laikomi šio tipo pastatų pirmtakais. Genim vadina 1592 m. pastatytą Yalı Köşkü pirmuoju monumentaliu pastatu, kuriame minimas žodis "vila". Su Lale laikotarpiu, t. y. sultono III Ahmedo laikais (1703-1730), Stambulo įlankos pakrantė pradėjo užsipildyti vasaros rezidencijomis valstybės pareigūnų, turtingų prekybininkų ir su rūmais susijusių šeimų. Žodis "vila" ilgą laiką buvo vartojamas kaip sinonimas žodžiams "viešbutis" ir "rūmai", ir dažniausiai apibūdindavo namus, į kuriuos šeimos persikeldavo vasaromis. Enciklopedijos straipsnis pažymi, kad šis persikėlimas buvo ritualas, kasmet kartojamas ceremonija. Šiuo metu, remiantis duomenimis iš turkų kalbos "Vikipedijoje", prie Stambulo įlankos abiejose pakrantėse išlikę apie Jūrų pakrantės rezidencijos dažnai susidedavo iš pagrindinio aukšto, iš kurio atsiverdavo vaizdas į jūrą, ir viršutinio aukšto, kurį palaikydavo medinės konstrukcijos. Žemiausias aukštas buvo naudojamas kaip patalpa, kur buvo akmeninė grindinė iš molio akmens arba marmoro, o iš jos atsiverdavo šviesios patalpos. Viršutiniame aukšte buvo svetainės, priėmimo salės, miegamieji ir kartais biblioteka. Rezidencijose balkono dažnai nebuvo, o vietoj to buvo didelės terasos. Ryšys su vandeniu buvo labai svarbus, todėl dažnai buvo įrengtos prieplaukos. Pasak Genimo, prieplaukos dažnai buvo įrengiamos po haremo pastatu arba mažame uosto tipo erdvėje haremo sode. Netoli prieplaukos galėjo būti vonios kambarys, o sode – žuvies sandėlis. Kad patalpose būtų girdimas vandens garsas, į svetaines ir terasas įrengdavo mažus baseinus ir fontanus. Genimas taip pat atkreipia dėmesį į tradiciją, susijusią su prieplaukų naudojimu: jūreiviai ir žvejai turėjo teisę naudotis šiomis prieplaukomis, o žvejai galėjo čia išdėti ir surinkti savo tinklus.

Apie rezidencijų spalvas paprasčiausią informaciją pateikia TDV (Türk Dil Kurumu – Turkijos kalbos institutas). Net jei jos buvo nedidelių matmenų, rezidencijos, primenančios mažus rūmus, dažnai būdavo dažomos baltos arba kreidos spalvos. Kreida yra natūralus dažiklis, gaminamas iš dirvos, kurią sudaro geležies oksidas. 2024 metais su Anadolu Agency kalbinusi meno istorikė doc. Dr. Zeynep Emel Ekim teigė, kad šis dažiklis, be raudonos spalvos, turėjo ir rudų bei geltonų atspalvų, ir kad jis apsaugojo medį nuo saulės, drėgmės ir lietaus. Jo naudojimas buvo sudėtingas. Prieš dažant, medienai buvo uždedamas švino turintis gruntas, tada – standus mišinys iš aliejaus ir kreidos, kuris buvo šlifuojamas, o dažai, jei reikėjo, buvo dengiami dviem sluoksniais. Dažai galėjo būti naudojami tik medienai, todėl juos nebuvo galima pamatyti akmeninėse arba marmurinėse konstrukcijose. Šiandien daug kur jo vietą yra užėmę pigesni ir paprastesni sintetiniai dažai. Ekim paminėjo, kad tarp pavyzdžių, kuriuose originali kreidos spalva buvo naudojama atsargiai, yra Amcazade Hüseyin Paşa rezidencija, Kandilli esanti Kont Ostrorog rezidencija ir Çengelköy esanti Sadullah Paşa rezidencija. Ne visos rezidencijos buvo raudonos. TDV teigia, kad rezidencijos, esančios pakrantėse, kuriose daug gyvena ne musulmonai, buvo Šis tekstas bus išverstas į lietuvių kalbą.

"Yeniköy, Tarabya ir Büyükdere buvo užpildyti užsieniečių ir ambasadų vasaros rezidencijų, o kai kurios senosios ambasados pastatuose šiandien vis dar naudojamos kaip vasaros namai. Sarıyer regione buvo įsikūrusios vidutinio turto šeimų rezidencijos. Anadolijos pakrantėje kaimiška atmosfera yra labiau išreikšta; sodai išdėstyti terasomis, kylančiomis į šlaitą. Viena iš priežasčių, kodėl šis pakrantės regionas yra taip gerai aprašytas, yra "bostancıbaşı" (pakrantės viršininko) dienoraščiai. Kai sultonas keliaudavo Bosforu savo valtimi, "bostancıbaşı" vadovaudavo laivui ir pateikdavo informaciją apie pakrantėje esančias rezidencijas, sodus, rūmus ir prieplaukas. Šie reguliariai vedami dienoraščiai yra vieni svarbiausių dokumentų, leidžiančių sekti, kam ir kada priklausė konkreti rezidencijos. Kelionės valtimis taip pat turėjo savo etiketo. Pasak TDV (Türk Dil Kurumu – Turkijos kalbos instituto), ministrai sėdavo penkiose valtimėse, o asmenys, turintys žemesnį statusą, keturiose, trijose arba dviejose valtimėse, ir pravažiuojant pro rezidenciją buvo būtina uždengti skėtį iš pagarbos. Seniausia iš jų yra Amcazade Hüseyin Paşa rezidencija.

Seniausia iš išlikusių rezidencijų Bosforyje yra Köprülü šeimos nario, sadrazamo (didžiausio ministro) Amcazade Hüseyin Paşa, pastatyta Anadolijos pakrantėje, tarp Kanlıca ir Anadoluhisarı. TDV duomenimis, ji buvo pastatyta 1699 metais, ir yra laikoma seniausiu išlikusiu mediniu pastatu Bosforyje, o galbūt ir visoje Stambule. Dėl ryšių su paša's fondais, ji taip pat buvo vadinama "Meşruta Yalı". 1700 m. balandžio 29 d., po Karlovicų sutarties, Austrijos ambasadorius buvo čia atgabentas per jūrą su ceremonija. Rezidencija buvo didelis kompleksas, kurio fasadas buvo 80 metrų ilgio, o viduje buvo dvidešimt kambarių, skirtų moterims (harem). XIX amžiuje pagrindiniai pastatai buvo sunaikinti arba sudegė; išlikusi dalis yra vieno aukšto salė, iš dalies pastatyta ant stulpų. Tai yra vieno kambario forma, išdėstyta "T" forma. Vidurio marmuro plytelėmis išklotoje erdvėje yra fontanas, o trys atšakos šiek tiek pakyla, primindamos portikus. Išorėje atrodanti labai paprastai, viduje yra puošta auksu dažytomis siuvinėjimais, kaulo ir perlamutro intarcijomis, Šis pastatas yra vienas iš geriausių pavyzdžių, atspindintis osmaniškosios architektūros principus. Jo planas yra visiškai simetriškas, su dviem kertančiomis ašimis ir vidiniu kiemu. Kiemas, einantis lygiagrečiai jūrai, turi po du kambarius kiekviename kampe, o prie jūros ir sodo pusėse yra erdvės, vadinamos "eyvan". Antrajame aukšte kiemas įgauna ovalią formą, o viršuje yra plokščias kupolas, primenantis patalpą. Šalia kiemo yra nedidelis kambarys, skirtas muzikantai atliegantiems kūrinius, o tai rodo, kad šis salonas buvo naudojamas banketams ir muzikos renginiams. Didžiausias įspūdis yra sukuriamos iliuzijos ant sienų. Kambarių nišose yra išgraviruoti paveikslai, vaizduojantys rūmus ir rezidencijas, esančias prie Bosforo ir Haličo. Vienas iš jų vaizduoja Topkapı rūmus, kurie buvo sunaikinti 1862 metais; tai reiškia, kad pastato sienos yra tarsi dokumentai, liudijantys apie jau neegzistuojančius pastatus. Pastatas įgijo savo dabartinę išvaizdą po restauracijos, kurią 1949-1951 metais atliko architektai Turgut Cansever ir Cahide Tamer, o vėliau, 1995-1997 metais, buvo atlikti dar vieni restauravimo darbai, kuriuos vadovavo Feyza Cansever. Šiuo metu pastatą saugo Tek-Esin fondas. Raudonai dažyta fasada lengvai pastebima iš Čengelköyje pravažiuojančių laivų. Kandilli rajone yra "Kıbrıslı" vila, o Kanlıca rajone – "Hekimbaşı" vila.

Anatolijos pakrantėje, užkėrus Küçüksu, prasideda "Kıbrıslı" vila. Vila buvo pastatyta 18-ojo amžiaus pabaigoje, o jos pirmasis savininkas buvo I. Abdülhamido vizyras Izzet Mehmed Paşa. 1840 metais ją įsigijo Kıbrıslı Mehmed Emin Paşa, po kurio vila gavo savo dabartinį pavadinimą. Pagal Turkijos Vikipedijos duomenimis, tai yra vila su didžiausia fasado plotu, besidriekiančiu palei Bosforą, siekianti 64 metrus. Geriausiai išlikusi dalis yra priėmimo salė ("selamlık"); į ją patenkama per keturių kolonų portiką, o kiemo kampuose yra kambariai. Iš laivo pastebėsite, kaip fasadas yra dekoruotas iškyšuliais ir kaip iš eilės išdėstyti siauri langai. Šiek tiek toliau, tarp Kanlıca ir Anadoluhisarı, stovi "Hekimbaşı Salih Efendi" vila. Vila pavadinta Salih Efendi, kuris ją įsigijo 1850-aisiais ir buvo Abdülmecid laikų gydytojas. Pagal Turkijos istorijos draugijos duomenimis, ši 1995 metais įvykęs gaisras sunaikino didžiąją dalį pastato; atnaujinimo darbai, pradėti 1998 metais, atkurė ne priešgaisrinę būklę, o 1890-ųjų metų išvaizdą. Šis dvaras taip pat atspindi Vakarų įtaką, prasidėjusią su Dolmabahçe rūmais. Tyrinėtojai nurodo, kad 19-ame šimtmetyje buvo statomi puikūs, iš akmens pastatyti dvarai, dekoruoti neoklasikinio stiliaus elementais, o klasikinė fasado architektūra buvo keičiama Vakarų šalių atneštų detalių. Stovint prie jūros, galima pamatyti medinį dvarą su balkonu šalia akmeninio, kolonų sujungto pastato – tai yra pats paprasčiausias būdas suprasti šią transformaciją. Mehtabiye, saulėlyrio paviljonas ir gyvenimo pabaiga.

Dvarai nebuvo tik pagrindiniai pastatai. Genim teigia, kad Rumelijos pakrantės dvarai turėjo "mehtabiye" (pavilionai mėnulio stebėjimui), o Anadolijos pakrantės dvarai – "gurub köşkü" (saulėlyrio paviljonai). Šiuose mažuose paviljonuose, kaip ir rodo jų pavadinimai, buvo stebimas mėnulio šviesa arba saulėlylis. Atsižvelkite į šviesos ryšį su Bosforo abiejų krantų regionais: Anadolijos pakrantėje, orientuotoje į vakarus, dominuoja saulėlytis, o Rumelijos pakrantėje – mėnulio atspindys vandenyje. Šis gyvenimo būdas baigėsi 20-ojo amžiaus pradžioje. Tyrinėtojai rašo, kad Pirmojo pasaulinio karo pabaiga taip pat paskatino gyvenimo Bosforo pakrantėje pabaigą. Dėl ekonominių sunkumų šeimos nebegalėjo išlaikyti savo dvarų; dauguma dvarų buvo parduoti, jų paskirtis ir planai buvo pamiršti, o dalis buvo sunaikinta gaisruose. Gaisrai, kurie yra medienos amžinas priešas, buvo didžiausia priežastis, dėl kurios buvo prarasti dvarai. Bosforo įstatymas ir apsauga.

Šiandien pagrindinis dvarų ir jų aplinkos apsaugos pagrindas yra 1983 m. lapkričio 18 d. priimtas ir 1983 m. lapkričio 22 d. oficialiajame leidinyje paskelbtas 2960-asis įstatymas, vadinamas Bosforo įstatymu. Įstatymo tikslas yra apsaugoti ir plėtoti Bosforo regiono kultūrinę ir istorinę vertę bei natūralią grožį, atsižvelgiant į visuomenės interesus, taip pat apriboti statybą, didinančią gyventojų tankumą. Įstatymas skirsto teritoriją į zonas: užpakrantinė zona, už jos – užpakrantinė zona, o toliausiai – paveikslėlių zona Çengelköy-İstinye linija eina zigzagu, jungdama Čengelköy, Arnavutköy, Bebek, Kandilli, Anadolu Hisarı, Kanlıca, Emirgan ir İstinye, ir praeina šalia krantinės vilų. Bebek-Emirgan linija, kuri veikia savaitgaliais ir šventinėmis dienomis, taip pat sustoja Anadolu Hisarı ir Kanlıca. – Norėdami sužinoti aktualų tvarkaraštį, patikrinkite „Şehir Hatları“ svetainę, nes reisų laikai gali keistis. Jei norite pasivaikščioti sausuma, Rumeli pakrantėje pakrantė, einanti nuo Bebek iki Rumeli Hisarı ir Emirgan, yra puikus pasirinkimas. Emirgan mieste esanti Şerifler vila, kaip rašoma TDV enciklopedijoje, yra ir kelio vila; todėl, kelias einant šalia jos, galite matyti fasadą iš šaligatvio. Anglų kalbos „Wikipedia“ teigia, kad ši vila, pastatyta 1780 metais, yra seniausia išlikusi vila Rumeli pakrantėje; pagal TDV straipsnį, vila priklauso Kultūros ministerijai. Arnavutköy mieste pakrantė, pastatyta 1980-ųjų pradžioje, taip pat eina šalia vilų. Anadolu pakrantėje, dažniausiai, vilos stovi tarp jūros ir kelio, todėl iš sausumos matote tik jų sienas. Geriausia stebėti Kandilli, Kanlıca ir Čengelköy vilas iš kitos pusės, ypač iš Bebek ir Rumeli Hisarı pakrančių. Artimiausia, kur galite prieiti prie vilos, yra Sadberk Hanım muziejus, esantis Büyükdere mieste. Muziejaus pagrindinis pastatas yra 19-ojo amžiaus pabaigoje pastatyta Azaryan vila; ji buvo atnaujinta architekto Sedad Hakkı Eldem priežiūroje 1978–1980 metais ir paversta muziejumi, o 1980 m. spalio 14 d. atidaryta kaip pirmasis privatus muziejus Turkijoje. Apžiūrint ekspoziciją, atkreipkite dėmesį ne tik į kolekciją, bet ir į kambarių dydį, laiptus bei tai, kaip iš langų atsiveria vaizdas į Bosforą. Jei norite pamatyti didingo pastato pavyzdį, Anadolu pakrantėje esantys Küçüksu rūmai ir Beylerbeyi rūmai taip pat yra atviri lankytojams. Aktualius lankymo laikus patikrinkite oficialiose svetainėse.

Praktiniai patarimai:

Komentarai

0/1000

Parašyk pirmą komentarą