Kaip įkurti sostinę?

1923 metais, kai Ankara tapo sostine, tai buvo trisdešimt tūkstančių gyventojų miestas, išsidėstęs prie pilies papėdėje. Per penkiolika metų buvo pastatytos bulvarai, ministerijos, geležinkelio stotis, opera, universitetas ir ambasados; miestas tapo valstybės architektūrinės programos atspindžiu. Šiandien, einant nuo Ulus iki Kızılay, galite pamatyti šios programos dvi skirtingas versijas.

Pirmoji versija yra ankstyvoji nacionalinė architektūra. Šis stilius, atsiradęs Osmanų imperijos paskutinėse metais ir ankstyvoje Respublikos laikotarpiu, į modernias viešąsias pastatų įgyvendino Selčukų ir Osmanų elementus (smailus lankas, glazūra, puošnios atkarpos, kupolas). Ulus mieste yra Vedat Teko suprojektuotas Antrasis Parlamento pastatas (1924) ir Kemaleddino užbaigtas Ankara Palas (1927), Arif Hikmet Koyunoğlu suprojektuotas Etnografijos muziejus (1928) ir Turkijos namų pastatas (šiandien – Paveikslų ir skulptūrų muziejus, 1930), italų Giulio Mongeri suprojektuoti Žemės ūkio banko (1929) ir Verslo banko pastatai – tai šio stiliaus ryškiausi pavyzdžiai. Visi šie pastatai yra vienas nuo kito nedideliu atstumu, ir šiandien į juos galima patekti kaip į muziejus arba viešuosius pastatus.

Antroji versija yra 1930-ųjų modernizmas. Jauna Respublika savo architektūros kryptį nukreipė į Europą. Vokiečių ir Austrijos architektai (Clemens Holzmeister, Ernst Egli, Bruno Taut, Paul Bonatz) sukūrė paprastą, funkcionalų ir monumentalų stilių ministerijoms, mokykloms ir kitoms viešosioms statyboms. Taut'o suprojektuota Kalbos ir geografijos fakulteto pastatas (1937) prie Sıhhiye, Holzmeister'io ministerijų kompleksas ir naujasis Parlamento pastatas (pradėti statyti 1938) ministerijų rajone, Bonatz'o pastatas (1948), kuris iš pradžių buvo skirtas parodoms, o vėliau tapo operos teatru, ir Şevki Balmumcu suprojektuota Ankara geležinkelio stotis (1937) – tai šio laikotarpio atstovai. Šviesios fasados, ilgos horizontalios linijos ir akmeninės apdailos – jei kartą pastebėsite, visur jas pamatysite.

Norėdami pamatyti abi versijas, tiesiog pasivaikščiokite Atatürk bulvaru, kuris tęsiasi nuo Ulus iki Çankaya, o miestas istorijoje vystėsi iš šiaurės į pietus. Ulus mieste – kupolai ir glazūra, prie Sıhhiye – akmeninis modernizmas, Kızılay mieste – 1950-ųjų daugiabučiai namai