Pereiti prie pagrindinio turinio
Radar Türkiye
Atraskite renginius programėlėje
Atidaryti
Radar Türkiye

Gyvūnai, kurių pavadinimai kilo iš Ankaroje: katė, avinėlis ir triušis.

Beveik kiekvienoje pasaulio kalboje žodis „angora“ asocijuojasi su minkštumu; jį galima pamatyti ant megztinio etiketėje, katų parodos sąraše arba avikų fermos pavadinime.

Radar TürkiyeRadar Türkiye30 Eylül 202631
Įvertinimų dar nėra

Prisijunk, kad galėtum pažymėti ir įvertinti

Gyvūnai, kurių pavadinimai kilo iš Ankaroje: katė, avinėlis ir triušis.

Žodis „Angora“ beveik visose kalbose asocijuojasi su minkštumu. Jį galima rasti ant megztinio etiketėje, katės parodos sąraše arba avikų fermos pavadinime. Šio žodžio kilmė – miestas, o tas miestas yra Ankara. Šis stepinis miestas, kuris šimtmečius Vakarų kalbomis buvo vadinamas „Angora“, davė savo pavadinimą trims gyvūnams: ilia plaukų baltajai katei, vilną duodančiai avikai ir triušiui, iš kurio vilnos megztiniams. Visi trys šiandien auginami visame pasaulyje, o jų kilmė susiformavo centrinėje Anatolijoje, kur klimatas žiemą yra labai šaltas, o vasaros – sausos. Šiame tekste pasakojamos šių trijų gyvūnų istorijos, o svarbiausia – nurodoma, kur juos šiandien galima pamatyti Ankaros mieste. Miesto pavadinimas – trijų gyvūnų pavardė.

Senovėje šis miestas buvo vadinamas „Ankyra“, o turkų laikotarpiu – „Engürü“. Europos žemėlapiuose jis buvo žinomas kaip „Angora“, ir iki 1930 metų Vakarų pasaulis šį miestą pažinojo būtent šiuo pavadinimu. Gyvūnai, išplitę po pasaulį per vilną, plaukus ir pūkus, todėl nešioja pavadinimą „Angora“. Tiesą sakant, trijų gyvūnų bendras bruožas yra ne tik pavadinimas, bet ir ilgas, blizgus plaukas. Ankarios plėtros agentūros knygoje apie vilną rašoma, kad avikėlės prisitaikė prie regiono dirvožemio ir klimato, įgydamos savo dabartinę išvaizdą ir vilnos savybes. Atitinkamai, ir katės, ir triušiai, dėl to pat klimato ir šimtmečių trukusio geriausių plaukų turinčių gyvūnų auginimo, pasiekė panašius rezultatus. Šiandien visi trys gyvūnai auginami ne Ankaros, o kitose šalyse. Vienas iš šio teksto tikslų – grąžinti juos į jų namus. Ankarios katė – rūmų ir gatvių baltasis brangakmenis.

Ankarios katė yra viena iš seniausių ilgaplaukų kačių veislių. Ilgaplaukės katės 16-ojo amžiaus pabaigoje pradėjo būti vežamos iš Anatolijos, Irano ir Rusijos į Angliją ir Prancūziją. 17-ajame amžiuje Ankarios katė Europoje buvo pripažinta atskira veisle. Pagal turkiškus šaltinius, pirmieji ją atgabeno jūreiviai, o 18-ajame amžiuje ši katė tapo mėgstama Europos aristokratijos. Vėliau prasidėjo ilgas painiavos laikotarpis: Ankarios katė taip susimaišė su persų kate, kad 1788 metais Charles Cat Ši grožybė turi savo kainą: baltų plaukų ir mėlynų akių atsakomybę turintis genas gali sukelti įgimę klausos sutrikimus, todėl baltų, mėlynų akių kačių dažnai būna kurčios. Jos charakteris – žaismingas, protingas ir sportiškas; mėgsta laiptais, namuose pasirinks vieną šeimininką ir jam bus ištikimos. Skirtingai nuo Van kačių, jos nemėgsta vandens. Kur šiandien galima pamatyti Ankaros kačiuką?

Atatürk miškų ūkių komplekso zoologijos sodas 2013 m. rugpjūčio 26 d. buvo uždarytas dėl renovacijos darbų ir daugiau nebuvo atidarytas; dauguma gyvūnų buvo perkelti į Gaziantepą. Šiuo metu Ankaros kačiuko namai yra Pursaklar mieste. 2017 m. Pursaklar savivaldybė įkūrė Ankaros kačiuko apsaugos, išsaugojimo ir populiarinimo centrą, kuriame, kaip praneša Anadolu agentūra, yra septynios dalys: patinų ir patelių kačių skyriai, gimdymo patalpa ir klinika, viskas įrengta 2000 kvadratinių metrų plote. Centre gyvena penkiasdešimt kačių, iš kurių keturiasdešimt – patelės, ir kasmet galima išauginti šimtą dvidešimt kačiukų. Centras priima mokyklų grupes ir lankytojus; kačiukai, kuriems padengiamos pirmosios maisto išlaidos, yra atiduodami į šeimas. Du centro gyventojai, kačiukai Kılıç ir Seymen, buvo perkelti į Hagia Sophia, o jų palikuonys gyvena centre iki šiol. Šis kačių namas, esantis Pursaklar mieste, Endemik Vadi teritorijoje, yra vienintelė vieta Ankaroje, kur galima pamatyti grynakraugę Ankaros katę ne narve, o lauke. Apsilankymo dienų ir valandų informaciją rasite savivaldybės interneto svetainėje. Grynakraigių kačių išsaugojimas yra Ankaroje esančios Ankaroje esančios Veterinarijos fakulteto užduotis. Fakulteto Zootechnikos katedra dešimtmečio pabaigoje inicijavo tyrimų centrą, skirtą šiai nystančiai kačių rūšiai. Tuo metu Fatih Atasoy teigė, kad dauguma likusių kačių gyveno Atatürk miškų ūkių komplekse, o keletas jų – Ankaroje gyvenančių šeimų namuose. Šiandien fakultetas, esantis Dışkapı, tęsia tyrimus, skirtus šiai rūšiai. Ankaros avys ir vilna – miesto turtą didinantis išteklius.

Remiantis Ankaroje esančios Ankaroje esančios plėtros agentūros knygos „Ankaros avys, vilna ir Sof“ duomenimis, avys 13-ajame amžiuje buvo atgabentos iš Hazarų jūros regiono į Ožkės paplitimas prasidėjo kaip dovanų grandinė. Pagal knygą, 1541 metais sultono Suleimano padovanotas ožkės poras, kuriuos Romos-Vokietijos imperatorius Karolis V, laikomi pirmomis Ankara ožkėmis, išvykusiomis iš Anatolijos. 1836 metais pulkininkas Hendersonas, išvežęs patelę ir dvylika patinų į Pietų Afriką, pradėjo vilnos gamybą šioje šalyje; 1849 metais devynios ožkės, padovanojamos Jamesui Davisui, kuris buvo medvilės ekspertas ir atvyko į Turkiją, tapo pagrindu veisimo pradžiai Amerikoje; 1956 metais šiam procesui prisijungė Australija. Šiandien daugiau nei pusė pasaulio vilnos gaminama Pietų Afrikoje. Pačios ožkės yra nedidelės: patinai sveria nuo 35 iki 55 kilogramus, patelės – nuo 30 iki 40 kilogramų; patelė per metus duoda nuo 3 iki 4 kilogramus vilnos, o patinas – nuo 4 iki 6 kilogramus, ir jas karpyti tenka du kartus per metus. Šie skaičiai atspindi pakilimus ir nuopuolius. 1960 metais Turkijoje buvo šeši milijonai Ankara ožkės, o 1959 metais vilna viena pati sudarė 4,56% visos šalies eksporto; 2009 metais šis skaičius sumažėjo iki 147 tūkstančių. 1930 metais įkurta Turkijos Vilnos asociacija 1933 metais Lalahan mieste įkūrė pavyzdinę fermą, o 1969 metais įkurta "Tiftikbirlik" organizacija įsigydavo vilną valstybės vardu. Šiandien, pagal 2020 metais Žemės ūkio ir Miškų ministerijos pradėto projekto, fermoms dalijami veisliniai patinai ir elektrinės karpymo mašinos; pagal 2021 metų TÜİK duomenimis, iš 289 555 Ankara ožkės, 220 229 jų yra Ankaroje, o 330 tonų iš 468 tonų viso šalies vilnos gamybos yra pagamintos būtent ten. Pagal Anadolu Agency, šis skaičius Ankaroje išaugo nuo 66 tūkstančių 2008 metais iki 166 tūkstančių 2020 metais. Jei norite pamatyti ožkes, vykite į Ayaš, Beypazarı, Güdül ir Nallıhan kaimus, kuriuose jų yra daugiausia. Pavasaris yra karpymo sezonas; tuomet kaimo keliuose galima pamatyti ganomas ožkių bandas, kurių vilna yra pieno baltumo spalvos, o plaukai siekia kulnus – tai yra vienas iš seniausių vaizdų, kuriuos galima pamatyti Ankaroje. Ankara triušis, pavadintas pagal miestą, kuriame jį sunkiausia rasti Šių gyvūnų priežiūra yra sudėtinga; jei jų kailis nebus reguliariai šukuojamas, jis susivels į voreles. Gyvūnas gali nuryti kailio, kuris susikaups skrandyje ir sukels mirtiną užkirtimą. Po nupjaurymo pirma savaitė yra pati rizikingiausia dėl šalčio. Grįžimas į Turkiją buvo vėlyvas ir sunkus. Vietinė tekstilės pramonė pradėjo apdoroti angoros vilną 1990-aisiais, o importas 1995 metais siekė 105 tonas. Tais pačius metais vienas įmonininkas Kıršehire įkūrė pirmąją fermą, atvežęs 40 triušių iš Vokietijos. 1999 metais, su TÜBİTAK, Erciyes universiteto veterinarijos fakulteto ir Ankaros paukštininkystės tyrimų instituto pagalba, iš Prancūzijos buvo atvežta 56 patelės ir 6 patinėliai. Ši grupė Kayseryje tapo šios veislės genetinio turto šaltiniu Turkijoje. 2007 metais Ege universiteto paskelbtoje studijoje buvo nustatyta, kad 42 įmonės 17 provincijose auginėja šiuos gyvūnus, o vidutinis metinis vilnos kiekis siekia 642 gramus. Studijoje taip pat buvo paminėti tokie iššūkiai kaip trūkstimos techninių žinių, sunkumai randant kokšį pašarą ir sunkumai parduodant vilną. Informaciniame pranešime nurodoma, kad triušiai geriausiai dera 1100–2000 metrų aukštyje, o patalpų temperatūra turėtų būti palaikoma nuo 5 iki 15 laipsnių. Ankara, esanti aukštai ir vėsiame regione, vis dar yra tinkama vieta šių gyvūnų auginimui. Tačiau šiandien Ankaros mieste juos pamatyti yra viena iš sudėtingiausių užduočių; juos labiausiai tikėtina pamatyti tyrimų grupėje arba mažoje šeimos fermoje. Norint pamatyti visus tris gyvūnus, reikia daugiau nei vieną dieną.

Pirmą dieną apsilankykite katų namuose Pursaklarda; iš anksto sužinokite iš savivaldybės, kada katės būna lauke ir kokios yra lankymo taisyklės, ir prieš imdami kates į rankas, pasikonsultuokite su darbuotojais. Tada nuvykite į Ulusą ir pasivaikščiokite aplink Suluhaną ir bedesteną; ten yra istorinių prekybos namų, o Koç universiteto VEKAM publikacijos apie švilpynes pasakoja šių gatvių istoriją. Antrąją dieną skirkite Ayaš, Beypazarı, Güdül ir Nallihanui; švilpynes reikia karpyti du kartus per metus, o pavasaris yra vienas iš šių laikų. Prieš priart Šaltiniai:

Komentarai

0/1000

Parašyk pirmą komentarą